Vita Vilimaitė – iš Tokijo, www.moteris.lt, 2010 11 27
„Su bet kuria, net mylima moterimi, man buvo nuobodu kalbėtis ilgiau nei valandą", - negailestingai yra sakęs garsus japonų rašytojas Ryūnosuke Akutagawa (Riunoskė Akutagava). Į atmintį man įstrigę ir daug knygų bei filmų, kuriuose japonės vaizduojamos daugmaž vienodai: tykios kaip dvasia, pagarbiai pilstančios besišnekučiuojantiems vyrams sakę, nemalančios liežuviu, visada tvarkingos, pasidažiusios, demonstruojančios gerą išsiauklėjimą ir pagarbą stipriajai lyčiai.
Prisimenu ir savo pirmąjį susidūrimą su japonėmis. Studijavau Olandijoje. Gretimame bendrabučio kambaryje gyveno Sayaka ir Koaru. Stebindavo nekintantis tų merginų elgesys: į vonios kambarį visada eidavo vienodais kimono, buvo be galo pagarbios ir mandagios, o jų pietų stalas atrodė tvarkingiausias. Žuvis japonės kepdavo elegantiškai, o pateikdavo taip estetiškai, kad trumpam pamiršdavai, kur esi. Sayaka iš prancūzų saldumynų parduotuvės parsineštų saldainių dėžutę atsidarydavo tik kartą per dieną ir suvalgydavo tik po vieną saldainį. Net nereikia sakyti, kad aš būčiau sušveitusi visus iškart. Japonių mandagumas, gebėjimas klausyti, išlaikyti pagarbų toną man įstrigo giliai.
Kelionė į Japonijos sostinę Tokiją suteikė japonės portretui naujų spalvų. Aukštakulnius avinčios moterys, vaikštinėjančios po prabangius prekybos centrus ir telefonu tvarkančios verslo reikalus, - dažnas vaizdas. Teko matyti ir kitokių. Kartą papietauti užsukome į po tiltu įrengtą valgyklą. Prie vieno stalo sėdėjome mes, turistai europiečiai, keli jauni japonų dizaineriai ir du verslininkai - moteris ir vyras. Vyras pažindinosi su aplinkiniais, o moteris tyliai linksėjo, atidžiai klausėsi, bet per visą tą laiką nepasakė nė žodžio. Kita scena. Vieną vakarą į naktinį metro įlipo prabangiai apsirengusi pora. Vyras buvo visiškai girtas, o moteris su šypsena veide stengėsi padėti jam išlaikyti pusiausvyrą.
„Koks yra japonų vyrų požiūris į moteris? Kodėl jie, norėdami aptarti kelionės maršrutą ar politiką, dažniausiai kreipiasi į vyrus?" - paklausiau draugą 21-erių metų japoną Ruyichi. Jis prisiminė legendą: „Japonijoje nuo senų laikų manoma, kad moteris yra nešvari, nuodėminga, todėl turi žinoti savo vietą."
Japonės - tai paslapties knygos. Net šios šalies kultūrą perpratusiam žmogui vargu ar pavyktų suprasti, ką jaučia japonės širdis.
Tradicijos kinta
Su Akie susitinkame Vietname, Hošimine, japonų dizainerio kavinėje. Ilgi juodi plaukai susukti į keistą kuodą, vilki ilgą suknelę ir kelnes, rankas pasidabinusi įvairių karolių girliandomis ir dideliu laikrodžiu. Užsisako puodelį stiprios žaliosios arbatos su pienu. Užsienyje Akie gyvena jau dešimt metų - nuo 27-erių, tačiau į Tokijuje esančius savo namus, kur praleido vaikystę ir jaunystę, grįžta dažnai. „Tikrai negaliu sakyti, kad esu tipiška savo kartos atstovė. Nedaug japonų ryžtasi palikti Japoniją, jie nemoka kalbų, bijo nepritapti kitoje šalyje. Aš esu atvira pasauliui, ir tai nėra įprasta, - prisipažįsta Akie. - Tiesa, tai, kad Hošimine yra mano tautiečių, labai padeda. Japonų bendruomenė čia viena didžiausių - apie 15 tūkstančių. Dirbu su japonais, mano artimiausi draugai - japonai, penkerius metus gyvenau su japonu, bet prieš pusantrų metų išsiskyrėme. Man tikrai būtų sunku išgyventi be savo kultūros."
Būdama 23-ejų, Akie Tokijuje pardavinėjo kompiuterių aksesuarus ir svajojo apie užsienį, iššūkius, nenorėjo priklausyti nuo šeimos. Praėjus ketveriems metams, nusprendė pakeliauti, aplankyti Vietname gyvenančią draugę, o gavusi pasiūlymą dirbti žurnale „Sketch", skirtame japonų turistams ir vietos japonams, pasiliko čia gyventi. Žurnale Akie dirba jau dešimt metų.
Gerdamos žaliąją arbatą, stebime Akie pažįstamą japonų dizainerį Taką - jis kalbasi su vidutinio amžiaus japone. Moteris linksi galvą ir pritariamai šypsosi, kartais įpila Takai arbatos. „Ši moteris augo tradicinėje šeimoje, - mano Akie. - Dauguma japonų šeimų tokios: vyras yra jos galva, o moteris šiam patarnauja. Mano tėvai - netradicinė pora: abu visą gyvenimą dirbo, kartu augino vaikus. Mano jaunesnei seseriai - trisdešimt, ji išteka už amerikiečio. Nors senesnės kartos japonai vis dar griežia dantį ant amerikiečių dėl Antrojo pasaulinio karo įvykių, šeima ją palaiko. Brolio žmona - norvegė." Akie tėtis - psichologas, mama dirba rajono seniūnijoje. Susituokė jauni, nusprendė dirbti abu, kad šeima galėtų mėgautis gyvenimu. „Pamenu, kitų vaikų mamos gamindavo, vaišindavo skanumynais, tvarkydavo kambarius, o mūsų mama nuolat dirbdavo. Ji sakydavo: „Aš noriu būti mama, žmona, bet noriu ir išeiti iš namų, būti naudinga visuomenei. Kodėl turėčiau to atsisakyti?"
Akie močiutė taip pat visą gyvenimą dirbo. „Ji tvirtindavo, kad moteris turi būti nepriklausoma. Po karo Japonija tapo labai neturtinga, trūko maisto, klestėjo nedarbas. Senelis negalėjo įsidarbinti, tad močiutė atidarė barą, nors tai ir buvo neįprasta", - prisiminė Akie.
Nors į darbus puolusios moterys įrodė, kad gali gerai dirbti ir vyriškus darbus, tradicijos ir seni stereotipai Japonijoje sunkiai užleidžia vietą naujiems papročiams. Štai kad ir Akie močiutė: ji visada klausė senelio ir šiam neprieštaravo, nors pati viena išlaikė šeimą, o grįžusi iš darbo, ir valgyti virdavo, ir namais rūpindavosi...
Japonija - viena pasaulio ekonomikos lyderių, labiausiai išsivysčiusi Azijos šalis, tačiau jos konservatyvumas ir griežtas požiūris į tradicijas tikrai stebina. „Tokia japonų kultūra: esame išmokyti slėpti jausmus, gerbti vyresniuosius, neužduoti klausimų. Iš japono neišgirsi „ne", jis visada pasakys „galbūt", - paaiškino man pašnekovė.
Miestas ir provincija
Dauguma japonių dizainerių, architekčių, kino aktorių, verslininkių, kurios garsina Japoniją užsienyje, yra netekėjusios arba neturi vaikų. „Stambių korporacijų, sėkmingų kūrybinių verslų vadovai nenori net girdėti apie motinystės atostogas. Jie murma, kad moterų nereikia samdyti atsakingiems darbams, nes šios gimdo ir augina vaikus, todėl negali susitvarkyti su dideliais ilgalaikiais projektais. Konservatyvių pažiūrų atsakingieji asmenys tiki prietarais ir mano, kad vyrai yra patikimesni. Senų tradicijų besilaikančiose garsiausiose pasaulyje įmonėse nerasite moterų vadovių", - sako Akie.
Provincijų gyventojos, paaiškina japonė, paiso įsišaknijusių nuostatų, o didžiuosiuose miestuose yra kitaip: šiuolaikiška miestietė susiranda darbą, daro karjerą. Tekėti ji nenori arba sunkiai randa savęs vertą partnerį, nes veiklių moterų karta paskatino stipriąją lytį išlepti ir ištižti. „Japonijoje sakoma, kad yra du vyrų tipai: vieni - mėsos valgytojai (agresyvūs, ambicingi), kiti - vegetarai (šie nenori sunkiai dirbti, būti turtingi, nori gyventi lengvai). Manau, idealus vyras yra tas, kuris sugeba derinti darbą ir asmeninius pomėgius", - aiškina pašnekovė.
Po vedybų moderni japonė siekia turėti ne daugiau nei du vaikus, su sutuoktiniu po lygiai dalytis buities pareigomis, tačiau pinigus linkę valdyti kiekvienas atskirai. Beje, moteris visada, nesvarbu, kokia yra jos visuomeninė padėtis, privalo būti atidi vyrui. Net ir nepriklausoma karjeristė įpils jam arbatos, įdės į lėkštę maisto, pirma nepradės diskusijų.
Kita vertus, ir miestuose yra tradicinio modelio šeimų, tik jos dabar kiek kitokios nei Akie močiutės laikais. Anuomet nedirbančios moterys prašydavo sutuoktinių duoti pinigų jų reikmėms, bet niekada nekontroliuodavo visų lėšų. „Dabar vyras viską, kiek uždirba, atiduoda žmonai. Ši padalija pinigus namų reikmėms, vaikams, dalį duoda vyrui... Būna, kad net gerai uždirbantis sutuoktinis negali pakviesti draugų vakarienės, nes neturi už ką. Man tai atrodo nesąžininga. Ne kartą sakiau savo draugėms namų šeimininkėms, kad pačios eitų dirbti, o ne skųstųsi per mažai uždirbančiais vyrais", - tvirtina Akie.
„Jei ištekėsiu, virsiu, skalbsiu, tvarkysiu namus, tačiau norėčiau, kad vyras padėtų rūpintis vaikais, - dėsto pašnekovė ir pasiskundžia, kad sunku rasti savo žmogų. - Anksčiau maniau, kad mano sutuoktinis turėtų būti tik japonas, dabar suprantu, kad tautybė nesvarbi. Penkerius metus gyvenau su japonu. Buvo puiku, įdomu, iš jo daug išmokau, jis patiko mano tėvams, o aš - jo. Išsiskyrėme, nes mėgau linksmintis, džiaugtis gyvenimu, o jis, nors ir mokėjo užsienio kalbą, gyveno svečioje šalyje, buvo konservatyvus, nenorėjo kartu eiti į vakarėlius, vakarais išgerti taurės gero vyno."
Akie pasakojo, kad Japonijoje įprasta pristatyti naują vaikiną tėvams. Ypač svarbi yra tėvo nuomonė. „Turtingi tėvai žmonas ir vyrus savo kaimas dažniausiai išrenka patys. Taip saugiau, o vaikai dažniausiai neprieštarauja", - sako pašnekovė. Iki šiol Japonijoje neigiamai vertinamos vedybos su azijiečiais. „Kinai ir korėjiečiai nekenčia japonų, o mes manome, kad jie yra menkesni už mus. Tai senos istorijos - dar iš tų laikų, kai Japonija norėjo tapti Azijos šeimininke. Gerai, kad dabar japonai jau supranta, jog atvirumas pasauliui, bendradarbiavimas su kitomis Azijos šalimis, moterų teisių toleravimas yra svarbūs mūsų šalies evoliucijos veiksniai. Tradicijos turi būti paslankios", - baigia pokalbį Akie.
Mūsų žvilgsnį patraukia rami, niekur neskubanti grupelė turistų. Šalia jų stovintis gidas laiko lentelę su užrašu: „Victoria Hotels & Resorts". Traukinys - juo keliausime į vieną gražiausių Vietnamo regionų - priklauso šiam Vietname ir Kambodžoje žinomam viešbučių tinklui ir yra skirtas vežioti svečiams į viešbutį, esantį kalnų miestelyje Sapoje. „Victoria Hotels & Resorts" statinių atvykstantiems asmenims apsistoti interjerai garsūs tuo, kad atspindi autentišką vietos kultūrą. Kad ir kur - Vietname ar Kambodžoje - dizaineriai įrenginėtų šiam tinklui priklausantį viešbutį, jie stengiasi surinkti tiksliausius ir įdomiausius vietos kultūrą atspindinčius interjero elementus: raštus, formas, medžiagas, ir derinti juos su kolonijinio prancūzų architektūros stiliumi. Traukinio interjeras sukurtas pagal kolonijinės eros pavyzdžius, juntama aliuzija į garsiojo "Rytų Ekspreso" prabangą.
Braunamės per minią vietnamiečių, lipame per bėgius ir pagaliau pasiekiame vagonus - jie švietė jau iš tolo, o pro langus skverbėsi jauki, šilta stalinių lempų šviesa. Ne pati maloniausia kelionė iki traukinio, bet šio darbuotojos pasitiko mus labai svetingai - net pasiūlė ritinėliais susuktų drėgnų, šiltų, citrinžole kvepiančių rankšluosčių rankoms nusivalyti. Tai puikiai padeda atsipalaiduoti. „Pasidėję daiktus, galite iš karto keliauti į restoraną", - patarė traukinio vadybininkas. Raudonu kilimu patraukėme ieškoti savo kupė.
Kupė mus maloniai nustebino: sienos išmuštos raudono atspalvio medžiu, įrengta kondicionavimo sistema, lovų galvūgalyje degė naktinės lempos, langus gaubė šilkinės užuolaidos, patalynė kvepėjo gėlėmis. Kiekvienam klientui buvo skirtas maišelis su vandens buteliuku, dantų pasta, mažu rankšluosčiu. Vagonuose - po du tualeto kambarius, kiekviename padėta šampūnų, rankšluosčių, higienos priemonių.
Tarkime, sekmadienio vakaras. Viešbučių tinklo „Victoria Hotels & Resorts" šefas Nguyen Tien Ducas siūlo pradėti vakarienę nuo rėžiukų sriubos. Šios lapinės daržovės Azijoje labai populiarios, nes jose yra daug mineralų, be to, gerina kraują, padeda nuraminti nervus. Sriuba žalios spalvos, truputį kartoka, kažkuo primena krienus. Paskui padavėjos atnešė salotų su feta ir trintomis daržovėmis - labai originalu ir tikrai gardu. Pagrindinis patiekalas - tigrinės krevetės su česnaku, aplietos medumi gardintu padažu, garnyras - vietnamietiški ryžiai. Desertui - vaniliniu kremu suteptas sluoksniuotos tešlos pyragaitis. Ypatingas restorano pasiūlymas - specialiai viešbučiui Prancūzijoje gaminamas vynas, jo galima paragauti tik šiame traukinyje bei Sapoje esančiame „Victoria Hotels & Resorts" viešbutyje. Vakarienės kaina be vyno - apie 60 litų.
Po vakarienės pavarčiusios žurnalus, grįžome į kupė ir saldžiai užmigome. Paryčiais pakėlė palydovas. Rytinė kava. Restorane pokalbis sukosi apie traukinio saugumą. Pasirodo, traukiniui stovint stotelėse, keleiviai ne kartą buvo apsvaiginti migdomosiomis dujomis, o atsipeikėję nerado savo daiktų. „Dabar traukinyje - sustiprinta apsauga", - nuramino R. Bianchi.
Per karą su prancūzais miestelis apmirė. Gyvenimui jį prižadino Vietnamo valdžios 1993-iaisiais oficialiai priimtas sprendimas pradėti plėtoti čia turizmą. Dabar Sapa - viena populiariausių turistų lankomų vietų.
Tačiau prieš kelionę į kaimelį - trumpas atokvėpis. Keliaujame į kelių aukštų viešbučio (500 m2.) SPA, šis garsėja tikrai ypatingais malonumais. Pavargusiam, įsitempusiam, streso nualintam kūnui čia siūloma atpalaiduojamoji gydomoji programa, sukurta pagal vietos genčių patirtį. Pavyzdžiui, specialios medinės vonios masažo ir vonios kambariuose įrengtos pagal dzao genties (ši sudaro apie 25 proc. vietos gyventojų) papročius. Jos atstovai vadinami ir raudonaisiais dzao. Skiriamasis bruožas - raudona spalva, tokia gausiai dekoruoti drabužiai ir pagalves primenančios skaros, kurias dailiosios lyties atstovės nešioja ant galvų. Beje, skarų dydis nusako socialinę padėtį: kuo ji storesnė, tuo turtingesnė moteris. Kuo mažiau jos kūnas plaukuotas, tuo ji gražesnė, todėl skutami net antakiai. Į tradicinę dzao genties vonią pilama karšto vandens, beriama vietinių žolių (renkamų tik šiuose kalnuose) mišinio. Pastarasis nudažo vandenį tamsia spalva, tačiau nereikia bijoti - odos nedažo. Ši vonios procedūra itin populiari, nes stiprina kaulus, gerina kraujotaką, valo odą. Ir labai maloniai kvepia.
Mang dirba viešbutyje esančioje audinių, drabužių ir kitokių daiktų parduotuvėlėje. Tvirtai sudėta, tamsaus gymio, gyvų akių. Kol kopiame stačiais kalnų akmenimis į jos kaimą, moteris laužyta anglų kalba papasakojo, kad jai labai padeda visi vaikai, giminės: šie sėdi namuose ir iš žolių gamina siūlus, verda audinius dažančius mišinius, audžia, siuvinėja, gamina kėdes, pina krepšius. Vyras prižiūri namus, geria nedaug, nemuša ir yra geras, todėl Mang jaučiasi laiminga. Pirmą vaiką pagimdė būdama devyniolikos.
„Kai aktorė Carole Bouquet įžengė į kambarį, man net žadą atėmė: kokia ji graži", - į svajingus prisiminimus Othello leidžiasi užsirūkydamas cigaretę, tačiau tuoj pat intrigą išsklaido: "Buvau per jaunas - maždaug vienuolikos, kad kabinčiau Carole. Gražuolė aktorė buvo mano tėvų draugė."
Quasaras greitai tapo jaunųjų Paryžiaus menininkų grupės nariu. Vedė drabužių dizainerę Emmanuelle, susilaukė dviejų vaikų: Othello ir dukters Atlantique-Venus. „Tėvas man davė įspūdingą vardą - Othello Isaacas Karlas Vladimiras Leonas Nguyenas Quocas Khanh‘as, - šypsosi režisierius. - Jam patiko Shakespeare‘as (iš kūrinio "Otelas" - ir vardas Othello), išradėjas seras Isaacas Newtonas, įspūdį darė revoliucionieriai Karlas Marxas, Vladimiras Leninas ir Leonas Trotsky, o Quoc Khanh - nacionalinė atostogų diena bei mano senelės iš tėvo pusės vardas."
Othello šeima gyveno tėvo sukurtame pasaulyje. „Jis mėgo keisti interjerą, baldus. Mūsų namuose buvo pušinių, putplasčio, pripučiamų baldų. Pamenu, kartą tėvas įrengė miegamąjį, kuriame visi daiktai, sienos, lubos, langai buvo rožinės spalvos", - prisimena Othello. Dizainerio ir išradėjo šeima Paryžiaus kanalais plaukiodavo pripučiamais baldais, važinėdavo paties Q. Khanh‘o sukurtu kubo formos stikliniu automobiliu. „Kartą jis sukonstravo mašiną svetainėje. Turėjome išimti lango rėmus, kad ištrauktumėme ją į lauką", - juokėsi Othello.
Daugelis Othello tėvų draugų taip žavėjosi namu, kad prašė leidimo jame filmuoti reklamas, muzikinius vaizdo klipus. „Art roko grupės „Roxy Music" vokalistas britas Bryanas Ferry ir legendinis dainininkas, dainų kūrėjas Serge'as Gainsbourg'as pas mus filmavo savo dainų muzikinius vaizdo klipus", - pasakoja Othello. Vyras neslepia, kad daugelis jo bendraklasių tuo metu pavydėjo jam gyvenimo tarp garsių menininkų ir norėjo būti pakviesti į svečius. „Mano tėvų gyvenimas išmokė mane pamatyti, kad žmonės ne visada yra geranoriški, kad neretai norima pasinaudoti kito garsiu vardu, o draugauti galima tik dėl galimybės būti žvaigždžių draugijoje", - ironiškai sako jis.
Kartą ištarti vieno kolegos žodžiai pakreipė jauno vyro gyvenimą norima linkme. „Tau reikia kurti filmus, nes mąstai vaizdais", - prisimena Othello lemtingus kolegos žodžius. Taip jo gyvenime atsirado kinas ir galimybė iš arti pažinti Meksikos maištininkus sapatistus, nukakti į tėvo gimtinę Vietnamą ir pačiam savyje atrasti maištininko dvasią.
Šešis mėnesius Othello kartu su revoliucingai nusiteikusiais maištininkais gyveno kalnuose. Sapatistų vadovas subcomandante Marcosas, beje, jo niekas nebuvo matęs be kaukės, papasakojo Othello apie senovės indėnų kultūrą ir jų žemę, apie maištininkų misiją priminti tai pasauliui. Šis pasakojimas tapo O. Khanh'o filmo „Ballads Without A Face" („Coridos Sin Rostro") pagrindu.
