Eglė Aukštakalnytė-Hansen apie Šanchajų www.moteris.lt

Antrus metus Kinijoje, Šanchajuje, gyvenanti lietuvių aktorė, keliautoja, rašytoja ir fotomenininkė Eglė Aukštakalnytė-Hansen (39 m.) sako, kad čia jai sunkiausia sugauti lekiantį laiką. „Šanchajuje visko tiek daug! Reikia išmokti atsirinkti. Galima sakyti, aš vis dar tyrinėju šį kraštą", - tikina Keniją į Kiniją iškeitusi Eglė. Kartu su vyru Sorenu ir sūnumi Miku moteris bando prisijaukinti naujais namais tapusį didžiausią, 19 milijonų gyventojų turintį Kinijos miestą.

Prancūziškoji Šanchajaus dalis dvelkia elegancija

Su Egle susitinkame Šanchajuje. Kaip retai čia būna rugsėjo mėnesį, šviečia saulė ir nė ženklo, jog žada lyti. Penktą mėnesį Šanchajuje vykstanti pasaulinė paroda „Expo 2010" užtvindė miestą. Gatvėse ir ypač metro - sustiprinta apsauga. Tarsi marmurinės skulptūros ant „pjedestalų" sustingę miesto saugumo sargai. Jie nė nešypteli, kai parodau, jog noriu juos nufotografuoti, tik mosteli ranka, leisdami suprasti, kad fotografuotis jie nelinkę

„Esu Prancūzų koncesijos rajone", - telefonu man praneša Eglė. Prancūzų kvartalu neretai vadinamas, šis rajonas nuo XIX amžiaus pabaigos - vienas elegantiškiausių Šanchajaus rajonų nuo to laiko, kai jame apsigyveno prancūzų imigrantai. Dauguma kvartalo pastatų iki šiol mena garsių to meto gangsterių, verslininkų, keliautojų, revoliucionierių, laisvo elgesio merginų ir rašytojų laikus.

Viename iš pastatų 1921 metais buvo įkurta Kinijos komunistų partija, vadovaujama Kinijos diktatoriaus Mao Dzedungo. Dabar tai - gražus restauruotas ir tvarkingas jaukių vilų, mažų galerijų, garsių kavinių bei restoranų, madingų krautuvėlių, prekybos centrų ir prabangių parduotuvių rajonas. Jį puošia prancūzų 1909 metais pasodintas parkas Fuxing - itin populiari susitikimų ir poilsio vieta. Čia stūkso Karlo Marxo bei Friedricho Engelso biustai.

Atradimai: istorija gniaužia kvapą

Viešbutyje „Old Jinjiang" - tradicinis kinų restoranas „JinMei". Tokiuose restoranuose, kaip šis, klientai dažniausiai lankosi ne vieni ir pietauja ar vakarieniauja specialiuose valgomuosiuose. Užlipu laiptais ir tarp kambarių susirandu septynetu pažymėtą numerį. Tyliai, nešina padėklu, sušnara padavėja ir maloniai atidaro duris. Tradiciniame kinų restorano valgomajame, išmuštame raudonais sienų apmušalais, prie milžiniško apvalaus stalo randu su gera drauge Ginger iš Kanados bei šios tėvais sėdinčią Eglę. Apsivilkusi lengva juoda suknele, ryškios apelsinų spalvos plaukais, žvelgia giliomis melsvai žaliomis akimis.

„Žinai, Ginger tėtis gimęs Lietuvoje", - sužybsi akimis E. Aukštakalnytė-Hansen ir netrunkame įsijungti į gyvą pokalbį. Eglė be galo atidžiai klauso mūsų istorijų. Atrodo, tuoj sės ir suguldys jas į pjesę ar knygos puslapius.

Pietums mums patiekia ryžių su daržovėmis, kiniškų makaronų sriubos, pyragėlių su krabų mėsa ir kiauliena bei virtų špinatų su česnakais. Padavėja tyliai įslenka, įpila arbatos ir pasuka ratą ant stalo. Ant jo sukrauti mūsų valgiai ir arbatinukas su garuojančia kvapnia žaliąja arbata. „Ar nori ryžių?" - klausia manęs Eglė ir pasuka ratą į mano pusę.

Eglė - smalsi. Ji ne iš tų moterų, kurios tiesiog gyvena: jai svarbu išsiaiškinti, kas, kaip ir kodėl. Ji vis dar negali atsakyti, kas jai yra Kinija, kokie yra kinai, koks tas Šanchajus. „Tai - ne Kinija, tai - Šanchajus", - apibendrina. Apsikrovusi knygomis ir žinynais, ji nardo po begalinius Kinijos ir Šanchajaus istorijos tyrinėjimus. „Aišku viena: kiek šaltinių, žmonių, tiek yra ir nuomonių. Sudėtinga atsirinkti, kas yra kas, tačiau tai be galo įdomus procesas. Šanchajaus istorija gniaužia kvapą", - vėl sužybsi akimis Eglė.

Pasaulio verslo sostinėje - autentiški neoklasicizmo šedevrai

Po pietų išsiruošiame apžiūrėti „prancūziškojo" kvartalo. „Su draugėmis dažnai susigalvojame naujų maršrutų ir taip stengiamės geriau pažinti miestą, - pasakoja Eglė. - Štai planavome aplankyti senąjį žydų kvartalą, įsikūrusį miesto centre. Man pačiai labai patinka Taikang Lu - menininkų kvartalas miesto pusėje Puxi. Čia daug įdomių galerijų, nedidelių parduotuvėlių, kavinukių. Puiki atmosfera! Pasivaikščiojusios stengiamės papietauti vis naujoje kavinėje."

Keliaujame medžiais apsodintomis gatvelėmis. Čia beveik nėra dangoraižių. Atrodo, tarsi vaikštinėtume po nedidelį europietišką miestelį. „Nuostabu, kaip kinai stengiasi išsaugoti savo paveldą, - stebisi ji, rodydama į nedidelį kiemelį su užrašu „Shangh ART". - Tokios oazės čia - vienas didžiausių malonumų, nes yra senojo miesto vietų, kurios man jau atsikrausčius virto griuvėsiais. Ypač gaila shikumen stiliaus tradicinių gyvenamųjų namų kvartalų."

Pro naujus medinius vartus patenkame į nedidelį sodą. Regiu baltą namą su kolonomis ir raižiniais - tikrą neoklasikinės architektūros šedevrą. Verandoje stūkso senoviniai krėslai, jiems kompaniją palaiko nedidelis stalas. Tokia mansarda nepadarytų gėdos pačiam Alfredui Dunhilliui, legendiniam mados kūrėjui.

Šiame unikaliame 1920 metais pastatytų dviejų vilų komplekse įsikūrusios prašmatnios parduotuvės „Dunhill" ir „Vacheron Constantin". Per „Dunhill" parduotuvės atidarymą šioje vietoje šampaną gurkšnojo aktorius Jude'as Law, šios kompanijos veidas.

Aplinka gniaužia kvapą: XX amžiaus pradžią atspindintys interjerai, pagal tų laikų madą įrengti kabinetai, senoviniai vitražai ir daugybė kitų autentiškų detalių. Parduotuvėje „Dunhill" yra netgi senas automobilis (šis prekių ženklas išgarsėjo automobilių mėgėjams skirtų aksesuarų gamyba). „Jis tebevažiuoja", - nusišypso pardavėja. Eglė mikliai išsitraukia fotoaparatą. „Čia draudžiama fotografuoti", - maloniu balsu paaiškina moteris.

Susižavėjusios apžiūrinėjame vitrinose sukrautus retus kolekcinius šveicariškus „Vacheron Constantin" lakrodžius. Kai kurių iš jų kaina - daugiau kaip milijonas litų. „Kas gali tokius įpirkti?" - kraipau galvą. Tačiau Eglė šypsosi: „Nustebtum, kiek turtingų žmonių čia gyvena. Šanchajus - pasaulio verslo sostinė."

Ramybės oazė milijoniniame mieste

Pafotografuojame bent kiemelyje ir traukiame toliau. Netikėtai prieš mus išnyra vietinis, vedinas dailiai aprengtais šunyčiais. Praeiviai gatvėje išsitraukė mobiliuosius telefonus ir šypsodamiesi puolė fotografuoti. „Tie, kurie mano, jog kinai valgo šunis ir kates, klysta - pažiūrėkite, kaip juos myli", - mitus apie šią šalį griauna Eglė.

Šaligatviuose pririkiuota motociklų, dviračių. Kas antras žmogus mina dviratį. Motociklininkai aršiai iriasi per pėstiesiems skirtą kelio dalį. Tai labai erzina.

Išvydusi įdomesnę kavinę ar galeriją, Eglė sustoja. Įėjusi į vidų, pasikalba su pardavėjais, pasiima jų vizitines korteles - kitą kartą žinos, kur eiti, jei norėsis paragauti įdomesnio japoniško maisto ar išgerti geros itališkos kavos. „Kokia žavinga parduotuvė!" - sutartinai šūktelime pamačiusios virtiną, kurioje išrikiuoti ryškių spalvų paveikslai.

Praveriame galerijos kiemelio vartus. Prie įėjimo - kriauklė rankoms nusiplauti ir gyvenamasis namas, balkone džiūsta skalbiniai. „Tokių gražių senų namų šiame kvartale daug. Čia taip ramu, jog pamiršti, kad esi 19 milijonų gyventojų turinčiame mieste", - šypsosi E. Aukštakalnytė-Hansen.

Kinų valstiečių primityvųjį meną - paveikslus, atvirukus, padėkliukus - pardavinėjanti galerija „D.ART" priverčia mus atverti pinigines. Smagūs, mieli daikčiukai dabar puoš Eglės namus. „Mąstau, gal kitą kartą ateiti ir nusipirkti, bet juk žinome, kad kitų kartų gali ir nebūti", - juokiasi Eglė.

Atsisveikindama ji kiniškai pasisako pardavėjams, kad gyvena čia jau metus. Šie nustebę šypsosi ir linki mums geros dienos. Eglė skuba: dar reikia nusipirkti badmintono raketę, vėliau laukia pilateso užsiėmimai, dar reikia pasiruošti kinų kalbos pamokai. „Nemokant kinų kalbos, šioje šalyje be galo sunku išgyventi", - sako Eglė.

Namai - tarsi Afrikos meno galerija

Eglė pakviečia į svečius. Sutariame vietą ir ji atvažiuoja manęs paimti kartu su savo vairuotoju. Judame naujojo Šanchajaus link - į Pudongą. „Pasirinkome šį rajoną, nes jis saugus, patogus, be to, žalias - man reikia gamtos tokiame dideliame, dulkėtame mieste, kaip Šanchajus. Be to, nuo namų netoli iki sūnaus Miko mokyklos. Ji įrengta ant jūros kranto, kad vaikai galėtų kvėpuoti švaresniu oru. Mikui iš pradžių buvo nelengva adaptuotis: tarptautinėje mokykloje, kurioje berniukas mokosi - 70 procentų moksleivių yra kinai ir korėjiečiai, o šie - labai uždari", - pasakoja Eglė. Jos 12-metis mokosi kinų, anglų kalbų, puikiai kalba daniškai ir lietuviškai.

Pervažiuojame aukščiausią Šanchajaus tiltą. Prieš akis - nuostabi dangoraižių panorama. Iš dešinės matyti „Expo 2010" miestelis: kilometrinės autobusų eilės, nuorodos į paviljonus. Po pusvalandžio įvažiuojame į ramių vilų rajoną. Be automobilio pasiekti šią vietą būtų beveik neįmanoma, o kaskart važiuoti taksi - labai brangus malonumas. Žalia veja futbolui, gražiai sutvarkyti vienas į kitą panašūs namai, dviračius minantys kvartalo gyventojai, - visa tai labiau primena Ameriką. Atrodo, tarsi Kinija liko kažkur toli už vartų.

Štai ir Eglės namai - kelių aukštų vila. Duris atidaro juodaodė Rožė, namų šeimininkė, kurią Hansenai atsivežė iš Afrikos. Ten Eglė su šeima gyveno aštuonerius metus. „Buvo sunku rasti namų šeimininkę kinę, tiksliau, nepavyko. Tada nusprendėme atsivežti Rozą. Ji tokia, kaip ir mes - keliautoja, kartu su mumis jau 8 metai. Jai įdomu naujos vietos", - tikina namų šeimininkė. Rožė angliškai paklausia, ar kas nors norėtų vandens. Netikėtai ji atrodo Kinijos fone: ryški raudona suknelė, ant galvos - afrikietiška skarelė.

Eglės namai - tikra Afrikos meno galerija. Visur aplink pilna drožinių, dirbinių iš medžio, kaukių, kurias Eglė kolekcionuoja, paveikslų, staliukų, kėdžių iš Afrikos. Įėjusi iškart patenku į didelę svetainės erdvę. Laiptai veda į antrame aukšte įkurtus miegamuosius ir Eglės darbo kabinetą. Valgomasis įrengtas svetainės pašonėje, iš kur patenkama į erdvią virtuvę, kuri labiau primena dvi atskiras virtuves. Antroji skirta gaminti specialiai kinų maistą. Pro verandą, per jaukią žalią pievelę galima nutipenti į uždarą baseiną.

Kinų patiekalų dar neišmoko gaminti

Eglė pakviečia taurei vyno iš Pietų Afrikos ir ruošiasi vakarienei. Kartu su Rože šį vakarą ji svečiams rengiasi gaminti žuvį, salotas su feta, bulves „skandinaviškai" ir karštus užkandžius ant duonos riekelių. „Gerai, kad turiu nemažai draugių, kurios ruošia egzotiškus patiekalus iš viso pasaulio. Valgyti tikrai nėra nuobodu", - šypsosi Eglė ir pasiriša prijuostę.

Pirmiausia ji pagamina užkandį, kuris Afrikoje vadinamas kachumbari. Jam reikia pomidorų, aitriosios paprikos, česnakų, svogūnų, petražolių arba krapų, visa tai sumaišoma su alyvuogių aliejumi ir įžeriama šiek tiek druskos. Daržovių mišrainę Eglė atsargiai sukrauna ant baltos duonos riekelių, „apkloja" jas kumpio ir mocarelos griežinėliais.

Kol duona skrunda orkaitėje, Eglė ruošia karštąjį patiekalą - apšlaksto baltą žuvį alyvuogių aliejumi, šlakeliu baltojo vyno, pabarsto prieskoniais. Ant viršaus užpjausto porų, pomidorų ir morkų, užpila grietinėlės, užberia sūrio ir pašauna į orkaitę. Plonais šiaudeliais supjaustytos bulvės su svogūnais, pagardintos grietinėle, jau paruoštos. Kvepia be galo skaniai.

„Kinų patiekalų kol kas neišmokau gaminti, nors jei pabandyčiau, gal ir išeitų? Kinų virtuvė yra be galo įvairi, turtingų skonių. Man labiausiai patinka Sichuano ir Junano provincijų tradicinis maistas - aštrus, kvapnus ir spalvingas. Nedažnai valgome kiniško maisto restoranuose, labiau patinka stebėti, kaip vietiniai sumaniai, kaip kokie žonglieriai, jį gamina", - apie nacionalinės virtuvės ypatumus pasakoja Eglė.

Į Hansenų namus vakarienės užsuka ir Šanchajuje gyvenantys lietuviai. „Tikra lietuvė pasijuntu per krepšinio varžybas", - tvirtina Eglė. Pasaulio krepšinio čempionato rungtynes, kai žaisdavo lietuviai, grupelė vėliavomis mojančių lietuvių žiūrėdavo sporto bare Šanchajuje. „Tikrai smagu, kad galiu lietuviškai pasikalbėti su draugais, tačiau Afrikoje aštuonerius metus buvau viena lietuvė ir dėl to labai neišgyvenau", - šypsosi Eglė.

Vakarieniaujame, viskas be galo skanu, o šeimininkai - labai svetingi. Eglė pasakoja apie savo projektus: ji renka medžiagą dar vienai knygai apie Afriką, aktyviai dalyvauja laukinių pasaulio gyvūnų apsaugos veikloje, norėtų Kinijoje įgyvendinti fotografijų projektą kartu su kinu, apjungiant Kinijos ir Afrikos etninių mažumų gyvenimą ir išlikusią kultūrą, domisi Kinijos istorija. „Kinija ir Kenija. Skirtumas - tik viena raidė, o kokie kardinaliai skirtingi šie pasauliai", - sako Rusijoje, Afrikoje, o dabar Kinijoje gyvenanti lietuvė.

Grįžusi namo, gavau Eglės laišką: „Buvau Bund rajono meno galerijoje, iš kurios atsiveria nuostabi panorama. Sutikau galerijos direktorių niujorkietį, turintį lietuviškų šaknų! Papasakojau jam savo idėjas". Atradimai Kinijoje tęsiasi...