Stebuklingos salos, www.moteris.lt

Atrasti Asmenybę

Jeigu yra gamtos rojus žemėje, tai - Gili salos: čia nėra nei mašinų, nei motorolerių, tik baltas smėlis, jūra, koralai ir palmių giraitės. Nenuostabu, kad šios trys Indonezijos salos labai patinka ekologiško poilsio pasiilgusiems keliautojams.

Vita Vilimaitė

„Jei ieškai ramybės, pabandyk užsukti į Gili salas", - pasiūlė man pažįstamas, dažnai keliaujantis po Pietryčių Aziją. Nesu apie tokias girdėjusi, todėl imu naršyti po internetą. „Čia jums netrukdys niekas, nevargins jokie rūpesčiai, civilizaciją tiesiog pamiršite, - vilioja Gili salų tinklalapis www.gili-paradise.com. - Gili salos - tai pasaulio vėžlių sostinė, tai jūros koralų rojus, nuostabiausias Azijoje saulėlydis."



Nieko keista, kad apie šią vietą nebuvau girdėjusi. Dar visai neseniai trys Rytų Indonezijos Nusa Tenggara salyno salos - Gili Trawangan, Gili Air ir Gili Meno - sulaukdavo vos keliolikos atsitiktinių lankytojų, ieškančių ramaus ir pigaus Azijos gamtos prieglobsčio trumpai pailsėti. Dažnas, pasimėgavęs ramybe, čia sugrįždavo. Garsas apie salą supančio vandens pasaulio grožį ir turizmo dar nenuniokotas palmių giraites kasmet privilioja vis daugiau turistų. Ironiška. Dėl šių salose daug kas keičiasi. Dabar čia yra ir prabangus kurortas, ir bambukų giraitėje įkurtas ekologinių pašiūrių kaimelis.
Vis dėlto vietiniai suprato, ko labiausiai ilgisi čia atvykstantys keliautojai: Gili salos - tai ekologinio kurorto rojus.



Koralai ir arkliai
Pasiekti Gili salas, jei ilsitės Balyje - Indonezijos saloje, labai paprasta. Tereikia įsėsti į greitaeigį katerį, ir po 1,5 valandos jūs jau ten. Iš sostinės Džakartos keliauti sudėtingiau: lėktuvu teko skristi į Lomboko salos sostinę Mataramą, iš ten taksi (važiavome valandą) - į salos uostą Bangsal. Kelis litus sumokėjome už bilietą kateriu iki didžiausios Gili salos Gili Trawangan - šią dviračiu galima apvažiuoti per valandą. Iki salos keliavome pusvalandį - sudėję kojas ant benzino bakų ir ryžių maišų, kartu su vištomis, keliomis ožkomis, vietos valstiečiais. Tiems, kurie nori privatesnės kelionės, siūlau iš anksto susitarti su viešbučiu, kad uoste pasitiktų kateris už papildomą sumą.



Gili Trawangan yra žinoma dėl aktyvesnio naktinio gyvenimo (jei keli veikiantys naktiniai klubai gali pelnyti tokią reputaciją - red. past.), Gili Meno ar Gili Air -visiška ramybė. Visos trys salos - tai rojus nardytojams, nes jūros pasaulis čia nepaprastas, gražūs koralų rifai. Tiesa, šie gerokai nukentėjo nuo seniau rengto žuvų sprogdinimo ir klimato kaitos. Beveik kiekviena salos kavinė ar viešbutukas siūlo nardymo įrangą: akinius, plaukmenis, vamzdelius... Čia veikia ne vienas povandeninio nardymo centras, jame yra visa reikiama įranga, dirba profesionalūs instruktoriai. Kadangi salos gyvena iš nardymu besižavinčių turistų, kai kurios didesnės nardytojų mokyklos moka žvejams nedidelį atlyginimą už tai, kad jie nežvejotų ir negaudytų vėžlių aplink salas. Tai padeda. Sakoma, kad žuvų įvairovė aplink salas - neįtikėtina. Čia esą galima pamatyti net neplėšrių rifų ryklių.



Artėjome prie salos. Akinamo jūros mėlio fone iškilo palmių giraitės, trobelės iš palmių lapų ir akinamo baltumo smėlis. Iššokome į vandenį. Mūsų laukė dviratis margaspalvis vežimukas, kurį traukė linksmai išpuoštas arkliukas - tipinė šios salos transporto priemonė, vietinių vadinama cidomo. Arklių mėšlu nusėti smėlio keliai - dažnas vaizdas. Sveiki atvykę į kaimą, kuriame nėra jokių kitų transporto priemonių: šioms salos gyventojai aktyviai priešinasi.



Linksmai nusiteikę riedėjome gatvele. Asfaltas greitai baigėsi. Žvalgiausi aplinkui. Nedideli svečių nameliai su jaukiais baseinėliais, kioskus primenančios parduotuvėlės (jose galima įsigyti visko: nuo vandens iki vietos suvenyrų)... Pasukome į salos gilumą. Pralėkėme pro žalią mečetę (dominuojanti Indonezijos religija yra islamas - red. past.), mažas iš palmių lapų ir plytų suręstas trobeles. Ant kiekvieno stogo mačiau įrengtus vandens kubilus: per dieną saulė prikaitina vandens buities reikmėms.



Sala keičiasi: visur vyksta statybos, reklamos byloja apie būsimus viešbučius ir svečių namus. Ant kas antro stendo matau užrašus su „eko-" : „Ekokaimelis", „Ekovilos". Iš tolo vilioja balti namukai (balta spalva atspindi saulę ir padeda statiniams neįšilti taip greitai, vadinasi, reikalauja mažiau energijos jiems atvėsinti), gėlėmis užsodintos vejos ir iš natūralaus akmens padaryti baseinai. Kambariuose nėra kondicionierių, televizorių, tik tyliai ūžia ventiliatoriai, o už lango - horizontas...
Štai ir mūsų viešbutukas „Trawangan Oasis": trys iš medžio suręsti namukai ir baseinas. Interjerą puošia tradiciniai vietos dirbiniai: moliniai ąsočiai, medinės lempos, ant sienos - batikos technika sukurtas kilimas. Jauku ir stilinga. Vonios kambarys įrengtas po atviru dangumi (plaudama rankas girdėjau, kaip ošia palmės). Labiausiai man patiko aukštos, iš palmių lapų supintos trikampės lubos: dėl didėlės erdvės jausmo ir kad padėjo pasijusti gamtos glėbyje. Čiulbėjo paukščiai, zvimbė vabzdžiai. Jokio kito garso, jokio civilizacijos triukšmo.



Kova už gamtą
Dviračiai - populiariausia salos turistų judėjimo priemonė. Viešbutuko skirti mums - turbūt jau dvidešimties metų senumo - smagiai klibėjo ties kiekvienu kokoso kevalu: jais buvo nužymėtas kelias iki jūros.
„Švieži krabai, krevetės, kalmarai, žuvys", - skelbė lentos prie jūros pakrantę nusėjusių kavinukių. Įsitaisę medžių pavėsyje, kvėpavome jūros oru ir gėrėjomės tolumoje stūksančiais kalnais. Nedideli laivai plukdė turistus į nardymo vietas. Už kelis dolerius išsinuomojome plaukmenis ir specialius nardymo akinius su kvėpavimo vamzdeliu. Tris valandas nardžiau tarp įvairiaspalvių įvairaus dydžio žuvų ir koralų, po vandeniu iš susijaudinimo vos neuždusau, nes pamačiau vėžlį, ramiai kylantį į paviršių pakvėpuoti oru. Pirmą kartą mačiau tokį vaizdą. Laiminga ir susijaudinusi grįžau į krantą. Tiesa, bristi vandeniu be plaukmenų sunku: dugne nusėdę koralų gabalai gali sužeisti pėdas.



Panardžius sušildė tradicinis salos gėrimas hot today iš imbierų, cinamonų, medaus ir trupučio romo. Keli netoliese sėdėję vietiniai nardymo instruktoriai puikia anglų kalba papasakojo apie salos pasididžiavimą - organizaciją „Gili Eco Trust". Ją įkūrė nardymo instruktoriai ir vietos bendruomenė. Kiekvienas, kuris nori panirti į vandens gilumas, bendruomenei turi sumokėti vienkartinį mokestį. Pinigai naudojami salai valyti, šiukšlėms perdirbti bei prieš šešerius metus startavusiam projektui „The Bio Rock". Į jūrą nuleidžiami dirbtiniai metaliniai rifų narvai maitinami elektros energija, o ši verčia koralus regeneruoti. Aplink juos susidaro terpė kitoms jūrų gyvybėms formoms tarpti. Šias irgi maitina energija ir koralų prieglobstis. Tokių narvų yra apie 33, aplink juos galima nardyti ir plaukioti.



Gili salos turi ir savo vėžlių peryklą. „Veikime, kol situacija nepablogėjo, - skelbia užrašas prie įėjimo. - Jūrų vėžliai nyksta, padėkime jiems užaugti." Vietiniai atneša čia vėžlių kiaušinių, iš šių išsirita vėžliukai. Paaugusius, sustiprėjusius ir sveikus žmonės paleidžia į jūrą. Salos gyventojai garsėja įvairiomis akcijomis už gamtos išsaugojimą. „Švaros dieną" jie valo paplūdimius ir giraites. Palaiko judėjimą už gėlo vandens išsaugojimą. Saloje gėlas vanduo iš čiaupo - retas reiškinys, įkandamas tik prabangių vilų ir viešbučių svečiams. Vandens vietos gyventojai atsiveža iš Lomboko salos. Kelias dienas pati prausiausi iš čiaupo tekančiu jūros vandeniu. Galiu pasakyti, kad oda išsausėjo, pirštai lipo vienas prie kito. Tada supratau, kaip baisu netekti įprastų civilizacijos patogumų.



Kaskart po vakarienės į savo namuką grįždavome visiškoje tamsoje, nes žibintų mūsų seni dviračiai neturėjo. Kelią apšviesdavo tik mėnulis ir iš atsitiktinių namukų sklindanti šviesa. Dieną dauguma išjungia elektrą, nes salose jos trūksta - generatoriai nesugeba pagaminti reikiamo kiekio. Ir tikrai, kam ją eikvoti, jei tuo metu gali ilsėtis pavėsyje su gera knyga ar nardyti po įstabias vandenų gelmes.
„Jei jums svarbu gėlas vanduo ar nuolat veikiančios elektros lemputės, į Gili salas nevažiuokite, - įspėja vietos informacijos centrai. - Tai paprasta vieta, ir tokių pasaulyje vis mažėja."



Žuvų rojus
Šviežios žuvys - kiekvieno prie jūros įsikūrusio restorano pasididžiavimas. Populiariausios: jūrų karosai, barakudos, tunai ir kalmarai. Aišku, gausite ir šviežių krevečių, ir lašišų, ir įvairių baltų žuvų, ir austrių - šių pristatoma į salas iš aplinkinių Indonezijos salų, kartais net Australijos ar Prancūzijos. Kavinukės ir restoranai, įsikūrę šalia uosto, rytiniame salos krante, kas vakarą gundo vakarienėmis iš šviežių jūrų gėrybių. Kainos įvairios, nelygu, kokią vietą pasirinksite: paprastą kavinę ar įdomiai įrengtą restoraną.

Prabangių restoranų, įsikūrusių privačių vilų ir viešbučių teritorijose, valgiaraščiai - kvapą gniaužiantys. Patiekalai sukurti kviestinių virtuvės meistrų iš viso pasaulio, siūloma įvairių retų vyno rūšių, įdomių kokteilių. Čia galite sutikti Azijos pramogų industrijos garsenybių, ištrūkusių pailsėti nuo civilizacijos. Stebina vilų dizainas, SPA paslaugų, grožio procedūrų kokybė ir įvairovė. Senus, pigių kelionių laikus Gili salose primena tik tai, kad čia veikia vienintelis bankomatas - šalia penkių žvaigždučių viešbučio „Villa Ombak".

Aukštakulniais apsiavusios prabangių vilų viešnios ir auksiniais laikrodžiais pasipuošę svečiai vakare nevengia išeiti iš savo teritorijų ir įsilieti į minią. Saloje tikrai dominuoja demokratiška atmosfera. Vieną vakarą, mindami dviračiais į vietą, iš kurios atsiveria gražiausi saulėlydžiai, aplenkėme minią įvairių tautybių ir socialinio statuso žmonių: su aukštakulniais, šlepetėmis, vakarinėmis suknelėmis ir tiesiog šortais. Susėdę ant uolų ir medinių suolų, jie tyliai stebėjo nuostabų saulėlydį ir gurkšnojo čia pat pardavinėjamą vietinį alų.


Saulei nusileidus, minia patraukė į vietos kavinukes ir restoranus. Užsukite į „Villa Ombak" ar jaukų, smagų restoranėlį „Scallywags" - šio interjeras primena „Art cafe" pasaulio sostinėse. Maistas - iš organiškai paruoštų produktų. „Ryoshi" siūlomi švieži sušiai ir sašimiai - prie žemų Nippon stiliaus stalų, „Cafe Wayan" stebina nuostabia organiška duona, puikiais Balio ir Azijos virtuvės patiekalais. Jeigu norite tikro indonezietiško patiekalo, užsisakykite „Soto Ayam" - vištienos ir makaronų sriubos su daržovėmis bei prieskoniais - arba vištienos ar krevečių satay - tai yra šašlykas su žemės riešutų padažu. Kokteilį išgerkite lounge bare „Horizontal". Tai šiuolaikinė moderni vieta, kurioje dažniausiai skamba gera muzika.
Savaitę be akiai įprastų prekybos centrų, vienodų kavinių, greito maisto restoranų, gatvių triukšmo pailsėjau kaip niekada gerai. Labiausiai Gili salose man patiko tyla - dėl jos verta čia sugrįžti.

Tik faktai:
Saloje Gili Trawangan gyvena apie 700 žmonių. Klimatas - sausas tropinis. Lietaus sezonas trunka nuo lapkričio iki balandžio. Populiariausia čia ilsėtis gruodį, sausį, liepą ir rugpjūtį.

Salos tinklalapyje www.gili-paradise.com - visa keliautojams reikiama informacija. Į klausimus tinklalapio atstovai atsako per 24 valandas.

Nepamirškite pasiimti daugiau grynųjų: bankomatas ne visada priima bankų korteles, be to, jomis galima atsiskaityti ne visuose restoranuose.

Jeigu ieškote įdomių vietos suvenyrų, apsilankykite turgelyje prie uosto. Nepamirškite derėtis.

Įdomaus, bet nepigaus dizaino daiktų galima įsigyti parduotuvėlėje „Innuendo". Šios savininkė drabužių dizainerė siūlo vietos kultūros įkvėptų puikios kokybės daiktų. Suknelė gali kainuoti daugiau nei 600 litų.

Paplūdimio kavinėse ir baruose siūloma žolės ir paslaptingų „grybų gėrimų", tačiau būkite atsargūs. Nepamirškite, kad esate Indonezijoje, kur už narkotinių medžiagų platinimą ir vartojimą gresia mirties bausmė.

Pasiimkite vaistinėlę: salose nėra ligoninės, tik maža poliklinika. Būtinai įsidėkite kremų nuo saulės ir priemonių nuo uodų.

Salos religija - islamas, todėl pamirškite apie deginimąsi be maudymosi kostiumėlių. Nenustebkite, jei rytais pažadins iš mečečių aidintys garsiakalbiai, kviečiantys tikinčiuosius melstis.

1 Indonezijos rupija yra 0, 00011 JAV dolerio.


Nuotraukos - autorės