Thursday, 2 December 2010

Mergina su kamera www.moteris.lt




"Kas tai - antropologinė dokumentika?" - išgirsta 28-erių metų prancūzė Corinne Sandiford-Damas, kai prisistato žmonėms. Dokumentinių antropologinių filmų kūrėja giliai įkvepia ir pradeda pasakoti. Pažiūrėti trapi moteris 24 valandas gali filmuoti naftos platformose, rizikuoti gyvybe Meksikoje, kopti į Vietname stūksančius kalnus, skrosti Brazilijos vandenis ant laivelio denio ir nepasiduoti nuožmioms Kenijos moterų apkalboms. Jos pačios gyvenimas - margesnis už kino filmą.


Vilniaus oro uoste - vėlyvas vakaras. Lėktuvas iš Paryžiaus į Vilnių vėluoja. Tarp atvykusių pavargusių keleivių pamatau Corinne. Žvali, energinga, tarsi ką tik išlipusi iš lovos, nors tempia du sunkius lagaminus, o ant nugaros - dar ir kuprinę su nešiojamuoju kompiuteriu. Kad ir kokiame pasaulio oro uoste nusileistų, ši mergina visada atrodo tokia pati: ryžtinga, pasirengusi bet kokiems iššūkiams, atvira, tempianti su savimi savo darbo priemones - kamerą ir kompiuterį. Į Vilnių menininkė atvyko tikėdamasi sumontuoti prieš metus nufilmuotą medžiagą apie vietnamietes. Kurti tokį dokumentinį antropologinį filmą Corinne ir man kilo Tailande, per draugų vestuves, čia mes ir susipažinome.

Plačiai besišypsanti prancūzė kaštoniniais plaukais ir gyvomis juodomis akimis visur pasaulyje jaučiasi sava. "Brazilijoje manė, kad aš - brazilė, Vietname - kad vietnamietė. Esu prancūzė, bet mano mama - aukšta, šviesiaplaukė britė, tėtis - įdegęs portugalas, o močiutė iš mamos pusės - čekė. Visada savęs klausiau, kokios tautybės jaučiuosi esanti. Iš tikrųjų aš esu aš: turiu savų troškimų, savų laimėjimų, o tai nepriklauso nuo tautybės", - sako Corinne.

Vaikštome Vilniaus gatvėmis: kai kurios merginai primena Lisaboną, kai kurios - Prahą, kitus pasaulio miestus. "Šiame mieste jaučiu energiją, istoriją", - jausmingai sako ji. Ir jau įsivaizduoja, kad galėtų čia kurti filmą, kurio pagrindiniai herojai būtų žmonės.

"Antropologinė dokumentika - tai pasakojimai apie žmogų, jis yra svarbiausias juostos objektas. Filmuoju tam žmogui būdingas situacijas. Pati nieko garsiai nekomentuoju, nesvarstau, nepriešinu, mano komentaras yra vaizdai. Aš stebiu, esu su savo herojumi, bet kartu - tarsi nematoma, netrukdau jam", - pasakoja Corinne. Sėdime vienoje Vilniaus kavinėje. Jai paskambina dėl darbo. Brazilijoje filmuota juosta sulaukia vis daugiau televizijos, spaudos dėmesio. Nieko nuostabaus - menininkės herojė mėgėja buriuotoja Isabel Swan Pekino olimpinėse žaidynėse šaliai iškovojo bronzos medalį (ji ir partnerė Fernanda Oliveira finišavo trečios 470 klasės regatoje). "I. Swan yra sunkaus darbo ir užsispyrimo pavyzdys. 24-erių metų mergina - modelis, žurnalistė. Gal galėjo gyventi kitaip, bet ketverius metus kiekieną dieną kėlėsi anksčiausiai ir intensyviai treniravosi. 5, 6 valandos ant vandens, paskui - treniruoklių salė, bėgimas. Prieš Olimpines varžybas dar turėjo numesti aštuonis kilogramus. Taigi viskas įmanoma, jei stengiesi. Mane įkvepia tokie žmonės kaip ji, suteikia jėgų siekti ir laimėti."

Portugalijos išbandymai
Corinne tėvai išsiskyrė, kai jai buvo aštuoneri. "Mano mama kilusi iš buržuazinės šeimos: jos senelį, prancūzų generolą, Charles‘is de Gaulle'is pasiuntė į Čekiją formuoti prancūzų armijos, ten mano protėvis sutiko būsimą žmoną čekę. Tėvai - diplomato dukra ir kvalifikuotas neturtingas portugalas darbininkas - susitiko Paryžiuje. Gal todėl jiems nepavyko sukurti visavertės šeimos. Gimdytojų skyrybas labiausiai išgyvenau ne tada, kai jie skyrėsi, o gerokai vėliau - sulaukusi 14-os (broliui Antoine‘ui buvo 19-a). Tėtis tada jau gyveno Portugalijoje, turėjo kitą šeimą. Taigi mane ir brolį išaugino, suteikė išsilavinimą mama, esu jai labai dėkinga. Tėtis gyvena netoli sostinės Lisabonos, Alentejo mieste, prie jūros. Rojus. Lankiau jį kiekvieną vasarą, o ypač suartėjome prieš kelerius metus, kai sunkiai susirgo vėžiu. Nežinau, kaip tėtis sugeba ištverti tiek operacijų, turbūt stiprybės suteikia mylinčios moterys." Vieną vasarą lankydama tėvą, jau 18-metė Corinne sutiko civilinės inžinerijos studentą Pedro. „Kartu buvome šešerius metus. Važiuodavau pas jį per ilgąsias atostogas, vėliau - ir ilgesniam laikui." Dėl pirmosios meilės mergina nusprendė derinti gyvenimą Portugalijoje ir komunikacijos studijas Paryžiuje.

„Labai norėjau tapti aktore, nuo 15-os metų konservatorijoje mokiausi teatrinio meistriškumo, tačiau supratau, kad esu per daug emocinga. Labai gera, kai tau ploja, bet būti stebima... jaučiausi nepasirengusi. Supratau, kad noriu dirbti už kadro", - pasakoja Corinne. Perpratusi save, mergina suvokė, kad ją domina žurnalistika, todėl pasirinko šiai artimą specialybę privačioje mokymo įstaigoje. Baigusi studijas, išvyko stažuotis į Portugaliją: rado darbą filmų, reklamų, vaizdo klipų gamybos įmonėje „Tangerina Azul Filmes". „Pradėjau kaip asistentė, vėliau talkinau rašant scenarijus, dar vėliau tapau režisieriaus asistente. Tai atsitiko labai greitai. Portugalai dirba profesionaliai, ten jaučiausi kaip namie. Uždirbau daug, Lisabonoje išsinuomojau butą. Per metus išmokau portugališkai, o Pedro paprašė mano rankos."
Corinne gyvenimas atrodė tarsi tvirtai suręstas namas. Tiesa, netrukus jis pradėjo klibėti. "Pragyvenusi Portugalijoje daugiau kaip penkerius metus, supratau, kad noriu daugiau, nei galiu gauti šioje šalyje: noriu keliauti, matyti, bandyti, dar noriu mokytis", - sako menininkė. Ir grįžo į Paryžių.

Ant pavojaus slenksčio
Portugalijoje liko draugai, gyvenimo dalis, tačiau Corinne jautė, kad, versdama naują puslapį, elgiasi teisingai. Jai pasisekė - greitai rado darbą. Garsus prancūzų režisierius Michelis Deville‘is ir jo žmona prodiuserė Rosalinde Deville kūrė filmą "Un fil a la patte" („Menas išsiskirti gražiuoju", 2005 m.), jame vaidino garsios aktorės Emmanuelle Beart, Julie Depardieu, Dominique Blanc. "Po trijų mėnesių filmavimo mane paskyrė režisieriaus asistente. Pasijutau kaip orkestro dirigentė, nes reikėjo suvaldyti 45 žmonių grupę. Atsakomybė - didžiulė, bet man šis jausmas patinka. Darbas kino aikštelėje reikalaujama daug diplomatijos. Sunku visiems įtikti, bet aš noriu, kad laimingi būtų visi."

Corinne taip pat suprato, kad jai patinka dirbti su vaizdais, žmonėmis. Trūko tik išsilavinimo. Taigi netrukus mergina jau studijavo Paris X Nanterre universiteto Antropologinio kino ir dokumentikos fakultete antropologinį kiną. Menininkės pristatytas projektas apie autizmu sergančius ir muzika gydomus vaikus priėmimo komisijai padarė didžiulį įspūdį, tad ji priimta išimties tvarka - privačių mokymo įstaigų diplomų valstybiniai universitetai nepripažįsta. "Nemėgstu nesėkmės, tad stengiuosi, kad taip nenutiktų. Juolab kad labai troškau įgyti šią profesiją - žinojau, jog tai padės man pažinti save, kitus, pasaulį. Kad galėsiu padėti silpnesniems", - pasakoja režisierė. Studijuodama mergina dirbo kompanijoje "Schlumberger", vienoje didžiausių naftos ir dujų pramonės paslaugų teikėjų visame pasaulyje, komunikacijos skyriaus vadove - buvo atsakinga už interneto paslaugas įvairiose pasaulio šalyse (iš viso - 136) įmonės remiamose mokyklose. Dėl įtempto studijų grafiko Corinne teko atsisakyti etato ir dirbti tik dvi su puse dienos per savaitę.

Netikėtai mergina sulaukė dar vieno kompanijos pasiūlymo - kurti dokumentinius filmus apie naftos platformomis besirūpinančių inžinierių gyvenimo dieną. "Tuo pačiu metu turėjau filmuoti studentų mokymus Nigerijoje, inžinierius, dirbti kompanijoje ir dar buvau įsimylėjusi. Neįsivaizdavau, kaip viską suderinti. Nusprendžiau įkurti savo įmonę, kad ši galėtų atlikti visus tuos ir dar daugybę kitų darbų. Neįtikėtina, bet steigimo procesas truko tik dvi savaites. Pavadinau ją „Wantok". Šis Papua Naujojoje Gvinėjoje ir Saliamono salose vartojamas žodis reiškia "kažkas, kas kalba mano kalba" arba "kažkas, kas priklauso mano kultūrai". Pirmuoju įmonės „Wantok" antropologinės dokumentikos projektu režisierė laiko baigiamąjį savo studijų darbą - 2007-aisiais sukurtą 33 minučių trukmės juostą "Moters portretas". Vėliau ši rodytas trumpametražių filmų festivalyje Kanuose, dokumentinių filmų festivalyje Amsterdame, renginį organizuojančio Paryžiaus muziejaus "Musee de l'Homme" atstovai atsirinko ją į antropologinių filmų festivalį. Juostos herojė - kabareto šokėja Emma. Aukšta, puikiai sudėta britė yra Corinne brolienė. Čia rodoma, kaip moteris rengiasi programai: jai tenka persirengti devynis kartus, kartais - tokiais kostiumais, kurie atidengia krūtinę.

Įkvėpta filmo sėkmės, Corinne dirbo toliau: skrido į Malaiziją filmuoti studentų mokymų, vėliau - į JAV ir Meksiką paskui naftininkus. "Buvo baisu, nes nežinojau, ar pavyks padaryti tai, ką sumaniau. Kita vertus, privalėjau. Išmokau nemiegoti paromis ir tik kaboti su kamera ant naftos platformų, su kombinezonu, šalmu, nesipraususi. Ten karšta, tvanku, pavojinga. Inžinieriai taip dirba tris savaites, paskui ilsisi. Svarbiausia, kad jiems tas darbas patinka. Stiprūs žmones, o mane tokie įkvepia."

Neįprasti herojai
Lygiai prieš metus kūrybiniai sumanymai Corinne atvedė į Vietnamą. Kartu išmaišėme Šiaurę ir Pietus, lankėmės ir prabangiuose namuose, ir skurdžiose lūšnelėse. Dvylika moterų mus įsileido į savo gyvenimus, kalbėjo apie meilę, šeimą, darbą, santykius. "Supratau: kad ir kur gyventume, esame vienodos. Norime panašių dalykų. Nustebino vietnamiečių išmintis, ištvermė, valia siekti tikslo. Jos ne skundžiasi, o veikia", - sako režisierė.

Paskui buvo filmas apie Isabel Swan. Žinių iš Pekino menininkė laukė taip pat nekantriai, kaip ir sportininkių artimieji. Buriavo ne tik jos herojė, bet ir draugė. Su brazile Corinne susipažino prieš 10 metų - tuo metu, siekdama nepamiršti portugalų kalbos, ji redagavo Brazilijos žiniasklaidos asociacijos Paryžiuje tinklalapį. Žurnalistė Isabel darbo reikalais atvyko į Paryžių, o būsimoji režisierė turėjo ja pasirūpinti. Merginos labai susidraugavo. Corinne sužinojo, kad I. Swan nuo 9-erių metų buriuoja, bet tai tėra jos pomėgis. Tad kai brazilės iškovojo bronzą, režisierė šokinėjo iš džiaugsmo.

"Atvykau į Braziliją nežinodama, kad Isabel ruošiasi olimpinėms žaidynėms. Tikėjausi per šią merginą - jauną žurnalistę ir modelį - papasakoti apie brazilų visuomenę. Kitą filmą kurti apsisprendžiau greitai. Norėjosi parodyti, kaip buriuotojos ruošiasi svarbiausioms savo gyvenime varžyboms, kad joms tai - didžiulis išūkis, kaip nori laimėti, nes tai įprasmintų jų gyvenimą, pastangas būti." Corinne puikiai kalba portugališkai, todėl nesunkiai įsiliejo į brazilų gyvenimą. "Šioje šalyje nėra vidurinės klasės: arba turtingi, arba vargšai. Tai tauta, gyvenanti šia diena. Mane nustebino vakarienė pas draugus prabangiame bute. Jie - mano amžiaus, turtingi. Kai mėginau jų tarnaitei padėkoti už maistą, patarnavimą prie stalo, draugai nesuprato. Juk ji tėra tarnaitė."

Tik grįžusi iš Brazilijos, menininkė gavo pasiūlymą vykti į Keniją. Pažįstamas prodiuseris pasiūlė herojų - iš tos šalies kilusį virėją Nguyo, šešerius metus gyvenantį ir dirbantį Londone. Prieš 11-a metų šio vyro šeima buvo priversta palikti tėvynę, nes prezidentas iš jam nepatikusio tėvo atėmė verslą. Nguyo istorija sudomino Corinne, nors iki šiol režisierės herojės buvo tik moterys. Prancūzė menininkė fiksavo paskutinę virėjo dieną Londono restorane ir jo grįžimą į gimtinę. "Kai Nguyo pasakojo, kaip draugų įspėta šeima pabėgo iš namų, o kitą dieną kartu su žiopliais gatvėje stebėjo, kaip kareiviai plėšia jų namą, buvo labai graudu. Virėjas pasiryžo grįžti į tėvynę, nes nori atidaryti ten fussion virtuvės restoraną ir vietos televizijoje kurti autorinę kulinarinę laidą. Kenijoje, Nguyo namuose, gyvenau dvi savaites. Visi gatvės gyventojai sakė, kad virėjas gyvena su dviem moterimis, viena - baltoji. Jo žmona iš pradžių svaidė į mane tokius žvilgsnius, kad maniau - netrukus nunuodys. Tik po kurio laiko, pamačiusi, kad man nieko daugiau, išskyrus filmavimą, nereikia, apsiprato. Kenijos moterys labai pavydžios. Dėl baldos odos ir smulkaus sudėjimo vietinės buvo pasirengusios sukapoti mane į gabalus. Gerbiu jas, nes yra stiprios, žino, ko nori, kovoja už tai."

Corinne mėgina padėti Nguyo sukurti ir parduoti autorinę televizijos laidą. "Tradiciniai keniški patiekalai skalsūs ir sunkūs - didžiulę vietinių raciono dalį sudaro duona iš miltų ir mėsa. Nguyo nori išmokyti kraštiečius gaminti kitaip. Tikiuosi, jam pavyks."

Corinne neramu: ji nežino, kaip toliau klostysis gyvenimas, ar nuosavai įmonei pavyks išsilaikyti, juk tokia konkurencija... Pirmiausia režisierė nori sumontuoti filmą apie Vietnamą, grįžti į Braziliją pas savo herojes buriuotojas ir užfiksuoti, kaip pasikeitė šių gyvenimas. Corinne neramu ir dėl Nguyo, nes jam sunku įsikurti tėvynėje dėl valdžios nemalonės šeimai. Menininkė norėtų sekti savo herojų likimus dar 20 metų, grįžti pas juos, filmuoti, kaip pasikeitė jų gyvenimai. "Daugelis mano draugų įsitaisę didelėse kino ar reklamos įmonėse, gerai uždirba. Bet jie norėtų dirbti kaip aš, nes aš galiu sau leisti retą prabangą - daryti tai, ką noriu. Tiesa, už laisvę moku neribotomis darbo valandomis, pinigų stygiumi, bet gera jaustis laimingai, kai darai tai, kuo tiki."

No comments:

Post a Comment