Vietnamo metraštininkas www.moteris.lt

Vietnamo metraštininkas

Pirmadienis, 2009 rugsėjo 07 d.


Kino režisieriui Othello Khanh‘ui (44 m.) likimas žadėjo prabangą: garsios ir pasiturinčios šeimos atžala galėjo gauti viską be jokio vargo. Tačiau jis nusprendė apsieiti be įtakingų tėvų pagalbos ir sotų gyvenimą susikūrė pats. Tik ir tai maištingos sielos netenkino. Palikęs Paryžių, Othello leidosi po pasaulį ieškoti... savęs. Taip O. Khanh'as tapo viena ryškiausių asmenybių Vietname.

Vita Vilimaitė - iš Ho Ši Mino

„Kai aktorė Carole Bouquet įžengė į kambarį, man net žadą atėmė: kokia ji graži", - į svajingus prisiminimus Othello leidžiasi užsirūkydamas cigaretę, tačiau tuoj pat intrigą išsklaido: "Buvau per jaunas - maždaug vienuolikos, kad kabinčiau Carole. Gražuolė aktorė buvo mano tėvų draugė."

Septintąjį dešimtmetį jo tėvų namai garsėjo geriausiais Prancūzijos sostinėje rengiamais vakarėliais. Othello motina - garsi prancūzų dizainerė Emmanuelle Khanh, tėvas - vietnamiečių kilmės inžinierius išradėjas, baldų kūrėjas Quasaras Khanh'as. Šeima gyveno pietinėje Paryžiaus dalyje - netoli Monparnaso rajono, Leverrier gatvėje. Šią prestižinę vietą itin mėgo meno žmonės. „Mūsų namuose lankėsi įvairūs menininkai, kino kūrėjai, prodiuseriai, muzikantai. Čia pietaudavo gražiausios moterys, kokteilius gurkšnojo po kelis „Oskarus" laimėję aktorius Dennis Hopperis ir režisierius Oliveris Stone‘as. Visus juos traukė Khanh‘ai - vienas įdomiausių Paryžiuje menininkų duetų ", - tvirtino Othello.

Dabar Othello - keturiasdešimt ketveri, jis yra dviejų kino filmų - „Coridos sin Rostro" (1995 m.) ir „Saigono užtemimas" („Saigon Eclipse", 2006 m.) - režisierius, kino ir televizijos produkciją kuriančios kompanijos „Crea TV" („Creative Television") bendrasavininkis. Gyvena Ho Ši Mine, čia yra atidaręs meksikiečių maisto restoraną „Cantina Central". Kartu su gyvenimo drauge prancūzų dizainere Michelle de Albert rūpinasi ir prestižiniais dizaino namais „Gaya".

 Nenusakomos tautybės Othello sunku nepastebėti: jis visada su akiniais juodais storais rėmeliais, plaukai - garbanoti, juodi kaip anglis. Gimtoji kalba - prancūzų, tačiau puikiai kalba angliškai, į savo greitakalbę įmaišo vietnamietiškų ir ispaniškų žodžių. Šio vyro energija liejasi per kraštus, jis yra dažnas įvairių renginių svečias, jo namai miesto centre visada atviri draugams. Ho Ši Mine Othello gyvena jau 14 metų, ir čia, regis, jį pažįsta visi.
Susitinku su Othello buvusioje gamykloje per kelis aukštus įkurtoje jo studijoje. Erdvios montažinės, garso įrašų studijos, filmavimo aikštelė, kavinė. Sienas puošia garsių pasaulio kino filmų plakatai. Viename nedideliame kabinete sutinku du vaikinus. Jie kartu su Othello kuria vietos televizijos žaidimą „Lobių sala". „Reklamos rinka Vietname perpildyta, todėl orientuojamės į televiziją", - sako Othello, užsirūko ir pasiūlo man taurelę rusiškos degtinės, nors dar tik ketvirta valanda po pietų. „Neseniai pas mane lankėsi grupė iš Rusijos televizijos kanalo NTV, siūlė projektą", - šypsosi jis. Išlenkiame po taurelę. Othello kompiuterio ekrane - nuotraukos iš to laiko, kai jis gyveno Paryžiuje. Othello pradeda pasakoti.

Paryžiaus bohemos atstovai
Othello tėvas Quasaras Khanh‘as gimė 1934-aisiais Vietnamo sostinėje Hanojuje. Berniuku labai rūpinosi jo krikšto tėvas prancūzų karininkas: augino kaip prancūzą, o kai šiam suėjo trylika, išsiuntė mokytis į Paryžių. Vaikinas baigė prestižinę inžinerijos mokyklą (Ecole des Ponts et Chausses). Vaizduotė vertė Quasarą ieškoti įvairių saviraiškos būdų. Jis kūrė netikėčiausius daiktus: perregimus, pripučiamus plastiko baldus, kubo formos stiklinius automobilius, žeme ir vandeniu judančius hidromobilius, varomus varikliu ir propeleriu. Vėliau jis visa galva pasinėrė į baldų kūrybą.

Quasaras greitai tapo jaunųjų Paryžiaus menininkų grupės nariu. Vedė drabužių dizainerę Emmanuelle, susilaukė dviejų vaikų: Othello ir dukters Atlantique-Venus. „Tėvas man davė įspūdingą vardą - Othello Isaacas Karlas Vladimiras Leonas Nguyenas Quocas Khanh‘as, - šypsosi režisierius. - Jam patiko Shakespeare‘as (iš kūrinio "Otelas" - ir vardas Othello), išradėjas seras Isaacas Newtonas, įspūdį darė revoliucionieriai Karlas Marxas, Vladimiras Leninas ir Leonas Trotsky, o Quoc Khanh - nacionalinė atostogų diena bei mano senelės iš tėvo pusės vardas."

Emmanuelle Khanh, Othello mama, šeštąjį dešimtmetį Paryžiuje demonstravo tada garsių dizainerių Cristóbalio Balenciagos ir Huberto de Givenchy modelius, be to, pati bandė kurti drabužius. Jai teko dirbti modeliuotoja garsiuose mados namuose „Missoni", „Krizia", „Cacharel", „Max Mara". Emmanuellei patiko siūti prie kūno prigludusias sukneles iš įvairių moters figūrą pabrėžiančių audinių. 1962-aisiais Emmanuelle Khanh kartu su buvusiu modeliu Christiane Bailly įkūrė įmonę „Emmachristie". Jos abi tapo pagrindinėmis prêt-à-porter kolekcijų gimimo figūromis. 1982-aisiais Othello mama pristatė prekės ženklą „Emmanuelle Khanh", o ypač išgarsėjo pradėjusi kurti akinių rėmelius. Driežo, krokodilo ar ryklio oda aptraukti platūs rėmai populiarūs iki šiol. Gerai žinomi ir E. Khanh sukurti perregimi plastikiniai skėčiai.

Gyvenimas džiazo ritmu
Othello šeima gyveno tėvo sukurtame pasaulyje. „Jis mėgo keisti interjerą, baldus. Mūsų namuose buvo pušinių, putplasčio, pripučiamų baldų. Pamenu, kartą tėvas įrengė miegamąjį, kuriame visi daiktai, sienos, lubos, langai buvo rožinės spalvos", - prisimena Othello. Dizainerio ir išradėjo šeima Paryžiaus kanalais plaukiodavo pripučiamais baldais, važinėdavo paties Q. Khanh‘o sukurtu kubo formos stikliniu automobiliu. „Kartą jis sukonstravo mašiną svetainėje. Turėjome išimti lango rėmus, kad ištrauktumėme ją į lauką", - juokėsi Othello.

Kai jam buvo vienuolika metų, tėvai buržuazijos pamėgtame Paryžiaus priemiestyje Garches nusipirko 1 000 kv. metrų namą, sukurtą žymaus prancūzų architekto ir betoninių konstrukcijų specialisto Auguste'o Perret. Kažkada šiame art deco stiliumi įrengtame statinyje gyveno net Egipto paša. „O tėvų rengiami vakarėliai buvo dar įspūdingesni", - sako Othello. Khanh'ų atžala tuo metu mokėsi groti pianinu, tad be galo džiaugėsi muzikalia draugija - jų namuose gitaromis brazdinančiais tada dar nežinomais būsimos grupės „Gipsy Kings" nariais. Į atmintį įstrigo ir muzikiniai eksperimentai su komedijų improvizacijomis bei dainomis visame pasaulyje išgarsėjusiu amerikiečių duetu „Cheech and Chong". „Mes kartu džiazavome. Aš grojau pianinu, o Cheech - gitara, visi trys traukėme dainas. Parodžiau jiems augalėlį, kurį pats auginau. „Jis per mažas, kad būtų įdomus", - pakomentavo tada Chongas", - juokėsi režisierius.

Daugelis Othello tėvų draugų taip žavėjosi namu, kad prašė leidimo jame filmuoti reklamas, muzikinius vaizdo klipus. „Art roko grupės „Roxy Music" vokalistas britas Bryanas Ferry ir legendinis dainininkas, dainų kūrėjas Serge'as Gainsbourg'as pas mus filmavo savo dainų muzikinius vaizdo klipus", - pasakoja Othello. Vyras neslepia, kad daugelis jo bendraklasių tuo metu pavydėjo jam gyvenimo tarp garsių menininkų ir norėjo būti pakviesti į svečius. „Mano tėvų gyvenimas išmokė mane pamatyti, kad žmonės ne visada yra geranoriški, kad neretai norima pasinaudoti kito garsiu vardu, o draugauti galima tik dėl galimybės būti žvaigždžių draugijoje", - ironiškai sako jis.

Subyrėjęs rojus
Apie Othello šeimą rašyta italų, amerikiečių, ispanų ir, aišku, prancūzų spaudoje. Jo tėvo sukurtose mašinose fotografuodavosi garsiausios kino ir muzikos pasaulio žvaigždės. Prancūzų žurnale „Elle" Khanh'ų namai vadinti vienais stilingiausių Paryžiuje. Tačiau vieną dieną - Othello tada buvo dvidešimt - rojus netikėtai subyrėjo. Aktyvus Quasaro gyvenimas, nuolatiniai vakarėliai ir naujos mūzos ėmė nebepatikti antrajai pusei, tad garsųjį namą Khanh'ai pardavė. „Skaudu buvo atsisveikinti: tie namai kelia tiek prisiminimų", - sako Othello. Kita vertus, jis jau buvo pakankamai suaugęs. „Iki tol gyvenau tarsi mažas išlepintas princas. Man norėjosi sunkumų, tikrumo, todėl atidaviau tėvams visas bankų korteles, pasiėmiau kelis drabužius ir išėjau kaip koks budistas", - šypteli jis, prisiminęs savarankiško gyvenimo pradžią. Tačiau budistu Othello buvo neilgai. Įsidarbinęs vienoje reklamos agentūroje Paryžiuje, greitai pajuto, kad jo gyvenime vėl nieko netrūksta. "Mane supo grietinėlė: pasiturintys menininkai, mados verslo atstovai. O aš visada norėjau ko nors kitko. Jutau pilietinio aktyvumo trūkumą, - tvirtino Othello. -Išaugau tėvo skatinamas domėtis pasaulio įvykiais, naujovėmis."

Kartą ištarti vieno kolegos žodžiai pakreipė jauno vyro gyvenimą norima linkme. „Tau reikia kurti filmus, nes mąstai vaizdais", - prisimena Othello lemtingus kolegos žodžius. Taip jo gyvenime atsirado kinas ir galimybė iš arti pažinti Meksikos maištininkus sapatistus, nukakti į tėvo gimtinę Vietnamą ir pačiam savyje atrasti maištininko dvasią.

Paveikslai danguje ir žemėje
Artėjant trisdešimtajam gimtadieniui, Othello išsiruošė į Meksiką - pas draugą. Vyras jau žinojo, kad labai nori sukurti kokį nors dokumentinį filmą, tačiau dar nebuvo sumanęs... apie ką. Likimas pats pamėtėjo idėją. Kartą viename Guererro valstijos paplūdimyje Othello pamatė nepaprastai įdomiai žaidžiančius vaikus: kopose jie gaudydavo žuvėdras prie vielos prikabintu masalu, šį paukščiai pačiupdavo ir lėkdavo, o vaikai, nepaleisdami iš rankų vielos, skuosdavo iš paskos. „Jų pėdos perkeldavo į smėlį paveikslus, kuriuos žuvėdrų skrajojimas piešdavo danguje", - romantiškai pasakoja Othello prisimindamas Meksikos vaikų pėdsakus, atvedusius jį į kino pasaulį.

Tačiau tada Meksikoje vyko ne tik romantiški dalykai. 1994-ųjų sausį Čiapaso valstijoje, kur dar tebegyvena paskutiniai indėnų tautos majų palikuonys, prasidėjo ginkluotas indėnų valstiečių maištas. Sukilėliai, 1910-ųjų Meksikos revoliucijos lyderio Emilianas Zapata garbei pasivadinę zapatistais (sapatistais), kovėsi už savo teises, atiminėjo iš turtingųjų žemes. Meksikos kariuomenė išstūmė maištininkus į kalnus, tačiau iki šiol sapatistų partizanai valdo kai kuriuos Čiapaso regionus, o šalies valdžia ten neturi realios galios.

Šešis mėnesius Othello kartu su revoliucingai nusiteikusiais maištininkais gyveno kalnuose. Sapatistų vadovas subcomandante Marcosas, beje, jo niekas nebuvo matęs be kaukės, papasakojo Othello apie senovės indėnų kultūrą ir jų žemę, apie maištininkų misiją priminti tai pasauliui. Šis pasakojimas tapo O. Khanh'o filmo „Ballads Without A Face" („Coridos Sin Rostro") pagrindu.

„Kai išgyveni nuotykį, visai negalvoji apie pavojų. Kai kuriems revoliucija yra šventė, - tarsi ironizavo Othello. - Niekada nesvarsčiau, ar mane domina pats maištas. Man patinka kūryba."

1995-ųjų spalio 22-ąją, kaip tik per savo gimimo dieną, Othello baigė filmą ir atvyko į Los Andželą ruošti angliškų filmo subtitrų. Čia jį karštai priėmė vietos meksikiečiai - vadinamieji chicano, šie siekė, kad būtų panaikinti JAV valdžios sprendimai, kuriais skriaudžiami imigrantai iš Meksikos. „Tapau vienu judėjimo aktyvistų. Palaikau jų kovą už teisę gyventi JAV, už teises į socialines garantijas - juk kažkada Kalifornija buvo Meksikos dalis, bet šią jie prarado", - sako Othello.

Vietnamo ritmu
Othello įkrito į širdį viena jo filmo herojaus subcommandante Marcoso išsakyta mintis, esą jis, kadangi yra pusiau vietnamietis, turėtų sukurti filmą, kuris įkvėptų šio krašto žmones. Ir štai vieną dieną Othello gavo oficialų kvietimą padėti Vietnamui atkurti kino ir televizijos industriją. (Gimtinėje jau kurį laiką gyveno ir tėvas, čia jis ėmėsi upių laivų ir tiltų statybos).
Didieji pokyčiai Vietname prasidėjo 1994-aisiais, kai JAV panaikino Vietnamui prekybos sankcijas. Šaliai reikėjo išmokti tvarkytis vakarietiškai. Į Vietnamo rinką veržėsi tarptautinės kompanijos: „Pepsi", „Coca-Cola", „Unilever" ir kitos, joms reikėjo reklamos. O užsienio televizijos kompanijos CBC bei „Discovery Channel" ieškojo partnerių filmuoti Azijoje. Šiems reikalams tvarkyti Othello - pirmasis Ho Ši Mine - įkūrė televizijos ir kino bendrovę.
Tačiau Othello, kaip ir anksčiau, degė aistra kurti filmus. „Saigono užtemimas" („Saigon Eclipse") - pirmasis jo pilnametražis meninis filmas. „Kai pirmą kartą išvydau Saigoną, buvo saulės užtemimas. Lėktuvui leidžiantis, miestas atrodė neįtikėtinas, atmosfera - ypatinga, tarsi sulėtintame kine. Atvažiavęs į viešbutį, atsiverčiau dienoraštį. Žinojau, kad kursiu filmą ir koks bus jo pavadinimas", - prisimena „Saigono užtemimo" režisierius. Filmo siužeto pagrindas - viena garsiausių XIX a. vietnamiečių epinių poemų „Sakmė apie Kieu". Sena istorija apie merginą, paaukojusią meilę ir gyvenimą, kad išgelbėtų tėvą, papasakota Othello, suskambo visiškai kitaip - atskleidė šalies aktualijas.

„Norėjau papasakoti apie atsikuriančią šalį, kurioje susiduriama su tradicijomis, garbe, meile, pasiaukojimu ir išdavyste. 1986 metais, prasidėjus ekonominei pertvarkai Doi moi, ėmė vystytis rinkos ekonomika, pasikeitė žmonių tarpusavio santykiai", - sako Othello.

Tapatybės paieškos
Othello gyvena viename iš centrinių miesto rajonų. Turi originaliais dizaino kūriniais išpuoštą namą su baseinu ir sodu, nors tvirtina, kad jam nereikia prabangos, o namai yra ten, kur pasideda savo kepurę. Man Othello panašus į tuos paslaptingus kino filmų apie prancūzų kolonijinius laikus Indokinijoje herojus: vienišas panašių į save minioje, įvykių sūkuryje ar net namų tyloje besiilgintis Prancūzijos ir neigiantis nostalgiją. Režisierius pasiilgsta namų, Paryžiuje likusių draugų, tačiau ne tenykščio gyvenimo. „Mano šeima juokiasi, kad esu trečiojo pasaulio vaikas, - sako Othello. - Štai seseriai patinka Paryžius ir Niujorkas, o man - Ho Ši Minas. Pasikeičiau, kai atradau kitokį gyvenimo būdą, kai pažinau daugiau įvairių žmonių. Man nereikia įžymybių ir tuščių kalbų. Man įdomiausia yra kūryba, aš ja tikiu ir nieko nebijau - net mirties. Vietname sutikau daugybę žmonių: vieni čia atkeliavo ieškoti nuotykių ir lengvų pinigų, kitus atviliojo meilė šaliai, nors pastarųjų tikrai yra mažuma, - sako Othello. - O skaudžiausia buvo suvokti, kad šioje šalyje manęs niekas nelaiko savu, nors mano gyslomis teka ir vietnamiečių kraujas. Tiesa, prancūzai taip pat nelaikė prancūzu. Gal dėl to nerimstu, vis ieškau naujos erdvės kurti. Siekiu suvokti, kur yra mano vieta ir kuo noriu būti", - susimąsto Othello.

Ieškodamas savo tapatybės, Othello suvokė, kad labiau jaučiasi esąs... meksikietis. Ir meksikiečių restoraną atidarė tam, kad būtų kaip namie ir kad galėtų valgyti kiek tik nori mėgstamo meksikietiško maisto.

Othello niekada nesukūrė tradicinės šeimos ir labai tuo džiaugiasi. Prisimena, kad tik atvykęs į Vietnamą įsimylėjo gražią vietnamietę, bet tai buvo labiau meilė šalies gyventojams ir naujam gyvenimui nei moteriai. Dabar jis myli Michelle - antrąją tėvo žmoną. Trijulė kartu ir gyvena. Senasis Khanh‘as sūnaus dizaino namams „Gaya" kuria unikalius baldus iš metalo ir kitokių medžiagų. „Sunku žmonėms paaiškinti mūsų santykius. Aš ir Michelle mylime vienas kitą, kartu rūpinamės tėvu. Ji norėtų, kad susituoktumėme, tačiau aš baiminuosi, kad santuoka sugriaus mūsų santykius", - atsargiai rinkdamas žodžius svarsto vyras.
Othello neslepia, kad Michelle norėtų įsivaikinti mažylį, o jis pats atžalų neturi ir niekada nenorėjo. „Nemanau, kad vaikai turi ateitį tokiame pasaulyje, koks yra. Noriu sukurti jiems filmą apie žaliąjį zombį, kuris sugrįžta tam, kad išgelbėtų pasaulį", - sako režisierius. Dabar Othello gyvena projektu „Vietnamas 2020". „Tai bus dokumentinis pasakojimas apie besikeičiantį Vietnamą. Tikiuosi sukurti unikalų liudijimą ateities kartoms", - žada O. Khanh'as.