Thursday 23 December 2010

Japonė Akie Watanabė : būti šių dienų japone www.moteris.lt

Vita Vilimaitė – iš Tokijo, www.moteris.lt, 2010 11 27

  
Būti šių dienų japone

Kokia yra šiuolaikinė japonė? Sakoma, kad ji - tyki, nuolanki, paklusni. Pasakojama, jog iki šiol žingsniuoja šiek tiek atsilikdama nuo vyro iš... pagarbos jam. „Nemoku atsilikti nuo vyro - esu per daug energinga", - juokiasi žurnalo „Sketch" rinkodaros vadovė 37-erių japonė Akie Watanabe. Ji padėjo suprasti, kiek tiesos yra Europoje gajuose stereotipuose apie japonų moteris.
„Su bet kuria, net mylima moterimi, man buvo nuobodu kalbėtis ilgiau nei valandą", - negailestingai yra sakęs garsus japonų rašytojas Ryūnosuke Akutagawa (Riunoskė Akutagava). Į atmintį man įstrigę ir daug knygų bei filmų, kuriuose japonės vaizduojamos daugmaž vienodai: tykios kaip dvasia, pagarbiai pilstančios besišnekučiuojantiems vyrams sakę, nemalančios liežuviu, visada tvarkingos, pasidažiusios, demonstruojančios gerą išsiauklėjimą ir pagarbą stipriajai lyčiai.
Prisimenu ir savo pirmąjį susidūrimą su japonėmis. Studijavau Olandijoje. Gretimame bendrabučio kambaryje gyveno Sayaka ir Koaru. Stebindavo nekintantis tų merginų elgesys: į vonios kambarį visada eidavo vienodais kimono, buvo be galo pagarbios ir mandagios, o jų pietų stalas atrodė tvarkingiausias. Žuvis japonės kepdavo elegantiškai, o pateikdavo taip estetiškai, kad trumpam pamiršdavai, kur esi. Sayaka iš prancūzų saldumynų parduotuvės parsineštų saldainių dėžutę atsidarydavo tik kartą per dieną ir suvalgydavo tik po vieną saldainį. Net nereikia sakyti, kad aš būčiau sušveitusi visus iškart. Japonių mandagumas, gebėjimas klausyti, išlaikyti pagarbų toną man įstrigo giliai.

Kelionė į Japonijos sostinę Tokiją suteikė japonės portretui naujų spalvų. Aukštakulnius avinčios moterys, vaikštinėjančios po prabangius prekybos centrus ir telefonu tvarkančios verslo reikalus, - dažnas vaizdas. Teko matyti ir kitokių. Kartą papietauti užsukome į po tiltu įrengtą valgyklą. Prie vieno stalo sėdėjome mes, turistai europiečiai, keli jauni japonų dizaineriai ir du verslininkai - moteris ir vyras. Vyras pažindinosi su aplinkiniais, o moteris tyliai linksėjo, atidžiai klausėsi, bet per visą tą laiką nepasakė nė žodžio. Kita scena. Vieną vakarą į naktinį metro įlipo prabangiai apsirengusi pora. Vyras buvo visiškai girtas, o moteris su šypsena veide stengėsi padėti jam išlaikyti pusiausvyrą.

„Koks yra japonų vyrų požiūris į moteris? Kodėl jie, norėdami aptarti kelionės maršrutą ar politiką, dažniausiai kreipiasi į vyrus?" - paklausiau draugą 21-erių metų japoną Ruyichi. Jis prisiminė legendą: „Japonijoje nuo senų laikų manoma, kad moteris yra nešvari, nuodėminga, todėl turi žinoti savo vietą."
Japonės - tai paslapties knygos. Net šios šalies kultūrą perpratusiam žmogui vargu ar pavyktų suprasti, ką jaučia japonės širdis.

Tradicijos kinta
Su Akie susitinkame Vietname, Hošimine, japonų dizainerio kavinėje. Ilgi juodi plaukai susukti į keistą kuodą, vilki ilgą suknelę ir kelnes, rankas pasidabinusi įvairių karolių girliandomis ir dideliu laikrodžiu. Užsisako puodelį stiprios žaliosios arbatos su pienu. Užsienyje Akie gyvena jau dešimt metų - nuo 27-erių, tačiau į Tokijuje esančius savo namus, kur praleido vaikystę ir jaunystę, grįžta dažnai. „Tikrai negaliu sakyti, kad esu tipiška savo kartos atstovė. Nedaug japonų ryžtasi palikti Japoniją, jie nemoka kalbų, bijo nepritapti kitoje šalyje. Aš esu atvira pasauliui, ir tai nėra įprasta, - prisipažįsta Akie. - Tiesa, tai, kad Hošimine yra mano tautiečių, labai padeda. Japonų bendruomenė čia viena didžiausių - apie 15 tūkstančių. Dirbu su japonais, mano artimiausi draugai - japonai, penkerius metus gyvenau su japonu, bet prieš pusantrų metų išsiskyrėme. Man tikrai būtų sunku išgyventi be savo kultūros."


Būdama 23-ejų, Akie Tokijuje pardavinėjo kompiuterių aksesuarus ir svajojo apie užsienį, iššūkius, nenorėjo priklausyti nuo šeimos. Praėjus ketveriems metams, nusprendė pakeliauti, aplankyti Vietname gyvenančią draugę, o gavusi pasiūlymą dirbti žurnale „Sketch", skirtame japonų turistams ir vietos japonams, pasiliko čia gyventi. Žurnale Akie dirba jau dešimt metų.

Gerdamos žaliąją arbatą, stebime Akie pažįstamą japonų dizainerį Taką - jis kalbasi su vidutinio amžiaus japone. Moteris linksi galvą ir pritariamai šypsosi, kartais įpila Takai arbatos. „Ši moteris augo tradicinėje šeimoje, - mano Akie. - Dauguma japonų šeimų tokios: vyras yra jos galva, o moteris šiam patarnauja. Mano tėvai - netradicinė pora: abu visą gyvenimą dirbo, kartu augino vaikus. Mano jaunesnei seseriai - trisdešimt, ji išteka už amerikiečio. Nors senesnės kartos japonai vis dar griežia dantį ant amerikiečių dėl Antrojo pasaulinio karo įvykių, šeima ją palaiko. Brolio žmona - norvegė." Akie tėtis - psichologas, mama dirba rajono seniūnijoje. Susituokė jauni, nusprendė dirbti abu, kad šeima galėtų mėgautis gyvenimu. „Pamenu, kitų vaikų mamos gamindavo, vaišindavo skanumynais, tvarkydavo kambarius, o mūsų mama nuolat dirbdavo. Ji sakydavo: „Aš noriu būti mama, žmona, bet noriu ir išeiti iš namų, būti naudinga visuomenei. Kodėl turėčiau to atsisakyti?"

Akie močiutė taip pat visą gyvenimą dirbo. „Ji tvirtindavo, kad moteris turi būti nepriklausoma. Po karo Japonija tapo labai neturtinga, trūko maisto, klestėjo nedarbas. Senelis negalėjo įsidarbinti, tad močiutė atidarė barą, nors tai ir buvo neįprasta", - prisiminė Akie.
Nors į darbus puolusios moterys įrodė, kad gali gerai dirbti ir vyriškus darbus, tradicijos ir seni stereotipai Japonijoje sunkiai užleidžia vietą naujiems papročiams. Štai kad ir Akie močiutė: ji visada klausė senelio ir šiam neprieštaravo, nors pati viena išlaikė šeimą, o grįžusi iš darbo, ir valgyti virdavo, ir namais rūpindavosi...
Japonija - viena pasaulio ekonomikos lyderių, labiausiai išsivysčiusi Azijos šalis, tačiau jos konservatyvumas ir griežtas požiūris į tradicijas tikrai stebina. „Tokia japonų kultūra: esame išmokyti slėpti jausmus, gerbti vyresniuosius, neužduoti klausimų. Iš japono neišgirsi „ne", jis visada pasakys „galbūt", - paaiškino man pašnekovė.

Miestas ir provincija
Dauguma japonių dizainerių, architekčių, kino aktorių, verslininkių, kurios garsina Japoniją užsienyje, yra netekėjusios arba neturi vaikų. „Stambių korporacijų, sėkmingų kūrybinių verslų vadovai nenori net girdėti apie motinystės atostogas. Jie murma, kad moterų nereikia samdyti atsakingiems darbams, nes šios gimdo ir augina vaikus, todėl negali susitvarkyti su dideliais ilgalaikiais projektais. Konservatyvių pažiūrų atsakingieji asmenys tiki prietarais ir mano, kad vyrai yra patikimesni. Senų tradicijų besilaikančiose garsiausiose pasaulyje įmonėse nerasite moterų vadovių", - sako Akie.
Provincijų gyventojos, paaiškina japonė, paiso įsišaknijusių nuostatų, o didžiuosiuose miestuose yra kitaip: šiuolaikiška miestietė susiranda darbą, daro karjerą. Tekėti ji nenori arba sunkiai randa savęs vertą partnerį, nes veiklių moterų karta paskatino stipriąją lytį išlepti ir ištižti. „Japonijoje sakoma, kad yra du vyrų tipai: vieni - mėsos valgytojai (agresyvūs, ambicingi), kiti - vegetarai (šie nenori sunkiai dirbti, būti turtingi, nori gyventi lengvai). Manau, idealus vyras yra tas, kuris sugeba derinti darbą ir asmeninius pomėgius", - aiškina pašnekovė.

Po vedybų moderni japonė siekia turėti ne daugiau nei du vaikus, su sutuoktiniu po lygiai dalytis buities pareigomis, tačiau pinigus linkę valdyti kiekvienas atskirai. Beje, moteris visada, nesvarbu, kokia yra jos visuomeninė padėtis, privalo būti atidi vyrui. Net ir nepriklausoma karjeristė įpils jam arbatos, įdės į lėkštę maisto, pirma nepradės diskusijų.
Kita vertus, ir miestuose yra tradicinio modelio šeimų, tik jos dabar kiek kitokios nei Akie močiutės laikais. Anuomet nedirbančios moterys prašydavo sutuoktinių duoti pinigų jų reikmėms, bet niekada nekontroliuodavo visų lėšų. „Dabar vyras viską, kiek uždirba, atiduoda žmonai. Ši padalija pinigus namų reikmėms, vaikams, dalį duoda vyrui... Būna, kad net gerai uždirbantis sutuoktinis negali pakviesti draugų vakarienės, nes neturi už ką. Man tai atrodo nesąžininga. Ne kartą sakiau savo draugėms namų šeimininkėms, kad pačios eitų dirbti, o ne skųstųsi per mažai uždirbančiais vyrais", - tvirtina Akie.

„Jei ištekėsiu, virsiu, skalbsiu, tvarkysiu namus, tačiau norėčiau, kad vyras padėtų rūpintis vaikais, - dėsto pašnekovė ir pasiskundžia, kad sunku rasti savo žmogų. - Anksčiau maniau, kad mano sutuoktinis turėtų būti tik japonas, dabar suprantu, kad tautybė nesvarbi. Penkerius metus gyvenau su japonu. Buvo puiku, įdomu, iš jo daug išmokau, jis patiko mano tėvams, o aš - jo. Išsiskyrėme, nes mėgau linksmintis, džiaugtis gyvenimu, o jis, nors ir mokėjo užsienio kalbą, gyveno svečioje šalyje, buvo konservatyvus, nenorėjo kartu eiti į vakarėlius, vakarais išgerti taurės gero vyno."
Akie pasakojo, kad Japonijoje įprasta pristatyti naują vaikiną tėvams. Ypač svarbi yra tėvo nuomonė. „Turtingi tėvai žmonas ir vyrus savo kaimas dažniausiai išrenka patys. Taip saugiau, o vaikai dažniausiai neprieštarauja", - sako pašnekovė. Iki šiol Japonijoje neigiamai vertinamos vedybos su azijiečiais. „Kinai ir korėjiečiai nekenčia japonų, o mes manome, kad jie yra menkesni už mus. Tai senos istorijos - dar iš tų laikų, kai Japonija norėjo tapti Azijos šeimininke. Gerai, kad dabar japonai jau supranta, jog atvirumas pasauliui, bendradarbiavimas su kitomis Azijos šalimis, moterų teisių toleravimas yra svarbūs mūsų šalies evoliucijos veiksniai. Tradicijos turi būti paslankios", - baigia pokalbį Akie.

Eglė Aukštakalnytė-Hansen apie Šanchajų www.moteris.lt



Antrus metus Kinijoje, Šanchajuje, gyvenanti lietuvių aktorė, keliautoja, rašytoja ir fotomenininkė Eglė Aukštakalnytė-Hansen (39 m.) sako, kad čia jai sunkiausia sugauti lekiantį laiką. „Šanchajuje visko tiek daug! Reikia išmokti atsirinkti. Galima sakyti, aš vis dar tyrinėju šį kraštą", - tikina Keniją į Kiniją iškeitusi Eglė. Kartu su vyru Sorenu ir sūnumi Miku moteris bando prisijaukinti naujais namais tapusį didžiausią, 19 milijonų gyventojų turintį Kinijos miestą.

Prancūziškoji Šanchajaus dalis dvelkia elegancija
Su Egle susitinkame Šanchajuje. Kaip retai čia būna rugsėjo mėnesį, šviečia saulė ir nė ženklo, jog žada lyti. Penktą mėnesį Šanchajuje vykstanti pasaulinė paroda „Expo 2010" užtvindė miestą. Gatvėse ir ypač metro - sustiprinta apsauga. Tarsi marmurinės skulptūros ant „pjedestalų" sustingę miesto saugumo sargai. Jie nė nešypteli, kai parodau, jog noriu juos nufotografuoti, tik mosteli ranka, leisdami suprasti, kad fotografuotis jie nelinkę



„Esu Prancūzų koncesijos rajone", - telefonu man praneša Eglė. Prancūzų kvartalu neretai vadinamas, šis rajonas nuo XIX amžiaus pabaigos - vienas elegantiškiausių Šanchajaus rajonų nuo to laiko, kai jame apsigyveno prancūzų imigrantai. Dauguma kvartalo pastatų iki šiol mena garsių to meto gangsterių, verslininkų, keliautojų, revoliucionierių, laisvo elgesio merginų ir rašytojų laikus.

Viename iš pastatų 1921 metais buvo įkurta Kinijos komunistų partija, vadovaujama Kinijos diktatoriaus Mao Dzedungo. Dabar tai - gražus restauruotas ir tvarkingas jaukių vilų, mažų galerijų, garsių kavinių bei restoranų, madingų krautuvėlių, prekybos centrų ir prabangių parduotuvių rajonas. Jį puošia prancūzų 1909 metais pasodintas parkas Fuxing - itin populiari susitikimų ir poilsio vieta. Čia stūkso Karlo Marxo bei Friedricho Engelso biustai.

Atradimai: istorija gniaužia kvapą
Viešbutyje „Old Jinjiang" - tradicinis kinų restoranas „JinMei". Tokiuose restoranuose, kaip šis, klientai dažniausiai lankosi ne vieni ir pietauja ar vakarieniauja specialiuose valgomuosiuose. Užlipu laiptais ir tarp kambarių susirandu septynetu pažymėtą numerį. Tyliai, nešina padėklu, sušnara padavėja ir maloniai atidaro duris. Tradiciniame kinų restorano valgomajame, išmuštame raudonais sienų apmušalais, prie milžiniško apvalaus stalo randu su gera drauge Ginger iš Kanados bei šios tėvais sėdinčią Eglę. Apsivilkusi lengva juoda suknele, ryškios apelsinų spalvos plaukais, žvelgia giliomis melsvai žaliomis akimis.



„Žinai, Ginger tėtis gimęs Lietuvoje", - sužybsi akimis E. Aukštakalnytė-Hansen ir netrunkame įsijungti į gyvą pokalbį. Eglė be galo atidžiai klauso mūsų istorijų. Atrodo, tuoj sės ir suguldys jas į pjesę ar knygos puslapius.

Pietums mums patiekia ryžių su daržovėmis, kiniškų makaronų sriubos, pyragėlių su krabų mėsa ir kiauliena bei virtų špinatų su česnakais. Padavėja tyliai įslenka, įpila arbatos ir pasuka ratą ant stalo. Ant jo sukrauti mūsų valgiai ir arbatinukas su garuojančia kvapnia žaliąja arbata. „Ar nori ryžių?" - klausia manęs Eglė ir pasuka ratą į mano pusę.

Eglė - smalsi. Ji ne iš tų moterų, kurios tiesiog gyvena: jai svarbu išsiaiškinti, kas, kaip ir kodėl. Ji vis dar negali atsakyti, kas jai yra Kinija, kokie yra kinai, koks tas Šanchajus. „Tai - ne Kinija, tai - Šanchajus", - apibendrina. Apsikrovusi knygomis ir žinynais, ji nardo po begalinius Kinijos ir Šanchajaus istorijos tyrinėjimus. „Aišku viena: kiek šaltinių, žmonių, tiek yra ir nuomonių. Sudėtinga atsirinkti, kas yra kas, tačiau tai be galo įdomus procesas. Šanchajaus istorija gniaužia kvapą", - vėl sužybsi akimis Eglė.

Pasaulio verslo sostinėje - autentiški neoklasicizmo šedevrai
Po pietų išsiruošiame apžiūrėti „prancūziškojo" kvartalo. „Su draugėmis dažnai susigalvojame naujų maršrutų ir taip stengiamės geriau pažinti miestą, - pasakoja Eglė. - Štai planavome aplankyti senąjį žydų kvartalą, įsikūrusį miesto centre. Man pačiai labai patinka Taikang Lu - menininkų kvartalas miesto pusėje Puxi. Čia daug įdomių galerijų, nedidelių parduotuvėlių, kavinukių. Puiki atmosfera! Pasivaikščiojusios stengiamės papietauti vis naujoje kavinėje."

Keliaujame medžiais apsodintomis gatvelėmis. Čia beveik nėra dangoraižių. Atrodo, tarsi vaikštinėtume po nedidelį europietišką miestelį. „Nuostabu, kaip kinai stengiasi išsaugoti savo paveldą, - stebisi ji, rodydama į nedidelį kiemelį su užrašu „Shangh ART". - Tokios oazės čia - vienas didžiausių malonumų, nes yra senojo miesto vietų, kurios man jau atsikrausčius virto griuvėsiais. Ypač gaila shikumen stiliaus tradicinių gyvenamųjų namų kvartalų."


Pro naujus medinius vartus patenkame į nedidelį sodą. Regiu baltą namą su kolonomis ir raižiniais - tikrą neoklasikinės architektūros šedevrą. Verandoje stūkso senoviniai krėslai, jiems kompaniją palaiko nedidelis stalas. Tokia mansarda nepadarytų gėdos pačiam Alfredui Dunhilliui, legendiniam mados kūrėjui.

Šiame unikaliame 1920 metais pastatytų dviejų vilų komplekse įsikūrusios prašmatnios parduotuvės „Dunhill" ir „Vacheron Constantin". Per „Dunhill" parduotuvės atidarymą šioje vietoje šampaną gurkšnojo aktorius Jude'as Law, šios kompanijos veidas.

Aplinka gniaužia kvapą: XX amžiaus pradžią atspindintys interjerai, pagal tų laikų madą įrengti kabinetai, senoviniai vitražai ir daugybė kitų autentiškų detalių. Parduotuvėje „Dunhill" yra netgi senas automobilis (šis prekių ženklas išgarsėjo automobilių mėgėjams skirtų aksesuarų gamyba). „Jis tebevažiuoja", - nusišypso pardavėja. Eglė mikliai išsitraukia fotoaparatą. „Čia draudžiama fotografuoti", - maloniu balsu paaiškina moteris.




Susižavėjusios apžiūrinėjame vitrinose sukrautus retus kolekcinius šveicariškus „Vacheron Constantin" lakrodžius. Kai kurių iš jų kaina - daugiau kaip milijonas litų. „Kas gali tokius įpirkti?" - kraipau galvą. Tačiau Eglė šypsosi: „Nustebtum, kiek turtingų žmonių čia gyvena. Šanchajus - pasaulio verslo sostinė."

Ramybės oazė milijoniniame mieste
Pafotografuojame bent kiemelyje ir traukiame toliau. Netikėtai prieš mus išnyra vietinis, vedinas dailiai aprengtais šunyčiais. Praeiviai gatvėje išsitraukė mobiliuosius telefonus ir šypsodamiesi puolė fotografuoti. „Tie, kurie mano, jog kinai valgo šunis ir kates, klysta - pažiūrėkite, kaip juos myli", - mitus apie šią šalį griauna Eglė.

Šaligatviuose pririkiuota motociklų, dviračių. Kas antras žmogus mina dviratį. Motociklininkai aršiai iriasi per pėstiesiems skirtą kelio dalį. Tai labai erzina.

Išvydusi įdomesnę kavinę ar galeriją, Eglė sustoja. Įėjusi į vidų, pasikalba su pardavėjais, pasiima jų vizitines korteles - kitą kartą žinos, kur eiti, jei norėsis paragauti įdomesnio japoniško maisto ar išgerti geros itališkos kavos. „Kokia žavinga parduotuvė!" - sutartinai šūktelime pamačiusios virtiną, kurioje išrikiuoti ryškių spalvų paveikslai.

Praveriame galerijos kiemelio vartus. Prie įėjimo - kriauklė rankoms nusiplauti ir gyvenamasis namas, balkone džiūsta skalbiniai. „Tokių gražių senų namų šiame kvartale daug. Čia taip ramu, jog pamiršti, kad esi 19 milijonų gyventojų turinčiame mieste", - šypsosi E. Aukštakalnytė-Hansen.

Kinų valstiečių primityvųjį meną - paveikslus, atvirukus, padėkliukus - pardavinėjanti galerija „D.ART" priverčia mus atverti pinigines. Smagūs, mieli daikčiukai dabar puoš Eglės namus. „Mąstau, gal kitą kartą ateiti ir nusipirkti, bet juk žinome, kad kitų kartų gali ir nebūti", - juokiasi Eglė.


Atsisveikindama ji kiniškai pasisako pardavėjams, kad gyvena čia jau metus. Šie nustebę šypsosi ir linki mums geros dienos. Eglė skuba: dar reikia nusipirkti badmintono raketę, vėliau laukia pilateso užsiėmimai, dar reikia pasiruošti kinų kalbos pamokai. „Nemokant kinų kalbos, šioje šalyje be galo sunku išgyventi", - sako Eglė.


Namai - tarsi Afrikos meno galerija
Eglė pakviečia į svečius. Sutariame vietą ir ji atvažiuoja manęs paimti kartu su savo vairuotoju. Judame naujojo Šanchajaus link - į Pudongą. „Pasirinkome šį rajoną, nes jis saugus, patogus, be to, žalias - man reikia gamtos tokiame dideliame, dulkėtame mieste, kaip Šanchajus. Be to, nuo namų netoli iki sūnaus Miko mokyklos. Ji įrengta ant jūros kranto, kad vaikai galėtų kvėpuoti švaresniu oru. Mikui iš pradžių buvo nelengva adaptuotis: tarptautinėje mokykloje, kurioje berniukas mokosi - 70 procentų moksleivių yra kinai ir korėjiečiai, o šie - labai uždari", - pasakoja Eglė. Jos 12-metis mokosi kinų, anglų kalbų, puikiai kalba daniškai ir lietuviškai.

Pervažiuojame aukščiausią Šanchajaus tiltą. Prieš akis - nuostabi dangoraižių panorama. Iš dešinės matyti „Expo 2010" miestelis: kilometrinės autobusų eilės, nuorodos į paviljonus. Po pusvalandžio įvažiuojame į ramių vilų rajoną. Be automobilio pasiekti šią vietą būtų beveik neįmanoma, o kaskart važiuoti taksi - labai brangus malonumas. Žalia veja futbolui, gražiai sutvarkyti vienas į kitą panašūs namai, dviračius minantys kvartalo gyventojai, - visa tai labiau primena Ameriką. Atrodo, tarsi Kinija liko kažkur toli už vartų.



Štai ir Eglės namai - kelių aukštų vila. Duris atidaro juodaodė Rožė, namų šeimininkė, kurią Hansenai atsivežė iš Afrikos. Ten Eglė su šeima gyveno aštuonerius metus. „Buvo sunku rasti namų šeimininkę kinę, tiksliau, nepavyko. Tada nusprendėme atsivežti Rozą. Ji tokia, kaip ir mes - keliautoja, kartu su mumis jau 8 metai. Jai įdomu naujos vietos", - tikina namų šeimininkė. Rožė angliškai paklausia, ar kas nors norėtų vandens. Netikėtai ji atrodo Kinijos fone: ryški raudona suknelė, ant galvos - afrikietiška skarelė.

Eglės namai - tikra Afrikos meno galerija. Visur aplink pilna drožinių, dirbinių iš medžio, kaukių, kurias Eglė kolekcionuoja, paveikslų, staliukų, kėdžių iš Afrikos. Įėjusi iškart patenku į didelę svetainės erdvę. Laiptai veda į antrame aukšte įkurtus miegamuosius ir Eglės darbo kabinetą. Valgomasis įrengtas svetainės pašonėje, iš kur patenkama į erdvią virtuvę, kuri labiau primena dvi atskiras virtuves. Antroji skirta gaminti specialiai kinų maistą. Pro verandą, per jaukią žalią pievelę galima nutipenti į uždarą baseiną.

Kinų patiekalų dar neišmoko gaminti
Eglė pakviečia taurei vyno iš Pietų Afrikos ir ruošiasi vakarienei. Kartu su Rože šį vakarą ji svečiams rengiasi gaminti žuvį, salotas su feta, bulves „skandinaviškai" ir karštus užkandžius ant duonos riekelių. „Gerai, kad turiu nemažai draugių, kurios ruošia egzotiškus patiekalus iš viso pasaulio. Valgyti tikrai nėra nuobodu", - šypsosi Eglė ir pasiriša prijuostę.

Pirmiausia ji pagamina užkandį, kuris Afrikoje vadinamas kachumbari. Jam reikia pomidorų, aitriosios paprikos, česnakų, svogūnų, petražolių arba krapų, visa tai sumaišoma su alyvuogių aliejumi ir įžeriama šiek tiek druskos. Daržovių mišrainę Eglė atsargiai sukrauna ant baltos duonos riekelių, „apkloja" jas kumpio ir mocarelos griežinėliais.

Kol duona skrunda orkaitėje, Eglė ruošia karštąjį patiekalą - apšlaksto baltą žuvį alyvuogių aliejumi, šlakeliu baltojo vyno, pabarsto prieskoniais. Ant viršaus užpjausto porų, pomidorų ir morkų, užpila grietinėlės, užberia sūrio ir pašauna į orkaitę. Plonais šiaudeliais supjaustytos bulvės su svogūnais, pagardintos grietinėle, jau paruoštos. Kvepia be galo skaniai.



„Kinų patiekalų kol kas neišmokau gaminti, nors jei pabandyčiau, gal ir išeitų? Kinų virtuvė yra be galo įvairi, turtingų skonių. Man labiausiai patinka Sichuano ir Junano provincijų tradicinis maistas - aštrus, kvapnus ir spalvingas. Nedažnai valgome kiniško maisto restoranuose, labiau patinka stebėti, kaip vietiniai sumaniai, kaip kokie žonglieriai, jį gamina", - apie nacionalinės virtuvės ypatumus pasakoja Eglė.


Į Hansenų namus vakarienės užsuka ir Šanchajuje gyvenantys lietuviai. „Tikra lietuvė pasijuntu per krepšinio varžybas", - tvirtina Eglė. Pasaulio krepšinio čempionato rungtynes, kai žaisdavo lietuviai, grupelė vėliavomis mojančių lietuvių žiūrėdavo sporto bare Šanchajuje. „Tikrai smagu, kad galiu lietuviškai pasikalbėti su draugais, tačiau Afrikoje aštuonerius metus buvau viena lietuvė ir dėl to labai neišgyvenau", - šypsosi Eglė.

Vakarieniaujame, viskas be galo skanu, o šeimininkai - labai svetingi. Eglė pasakoja apie savo projektus: ji renka medžiagą dar vienai knygai apie Afriką, aktyviai dalyvauja laukinių pasaulio gyvūnų apsaugos veikloje, norėtų Kinijoje įgyvendinti fotografijų projektą kartu su kinu, apjungiant Kinijos ir Afrikos etninių mažumų gyvenimą ir išlikusią kultūrą, domisi Kinijos istorija. „Kinija ir Kenija. Skirtumas - tik viena raidė, o kokie kardinaliai skirtingi šie pasauliai", - sako Rusijoje, Afrikoje, o dabar Kinijoje gyvenanti lietuvė.

Grįžusi namo, gavau Eglės laišką: „Buvau Bund rajono meno galerijoje, iš kurios atsiveria nuostabi panorama. Sutikau galerijos direktorių niujorkietį, turintį lietuviškų šaknų! Papasakojau jam savo idėjas". Atradimai Kinijoje tęsiasi...

Thursday 2 December 2010

Kelionė į Sapą www.moteris.lt

Keliauti prašmatniais traukiniais, plaukti senoviniais garlaiviais, mėgautis retų žolių SPA - prabanga keliautojui, tačiau ji turi prasmę: ne kasdien patiri tokį malonumą, o įspūdžiai lieka ilgam. Vienintelis itin prabangus ir stilingas Vietname traukinys „Victoria Express", vadinamas vietiniu "Rytų ekspresu", tapo mėgstama keliautojų atrakcija. Apie dešimt valandų trunkanti kelionė iš sostinės Hanojaus į Šiaurės Vietnamo kalnus priverčia pasijusti tarsi romano herojumi, o kalnuose patirti nuotykiai - atrasti save.


 Hanojaus traukinių stotis, vėlyvas vakaras. Stotis ūžia: Vietname prasidėjo Tet, naujieji metai (šalis skaičiuoja metus pagal kinų kalendorių). Tada, laikydamiesi senųjų tradicijų, žmonės lanko artimuosius, dovanoja dovanas. Margaspalvė minia į traukinius tempiasi tradicinius medelius (per šventes juos puošia), tonas vaisių, krūvas į bananų lapus suvyniotų lipnių ryžių maišų, smilkalų dėžių, krepšių vietinio vyno. Triukšmą perrėkia skardūs maisto pardavėjų balsai.

Devyni laipsniai šilumos, Vietnamo šiaurėje - žiema. Įsisupu į paltą ir svajoju apie taurę karšto vyno. Azijoje toks noras gana netikėtas, nes čia dažniausiai šilta, tačiau šis vakaras man primena leistus žiemą Vilniuje. „Karštas vynas su apelsinais yra populiarus Vietnamo kalnų turistų gėrimas", - šypsosi Sarah, mano draugė prancūzė žurnalistė. Būtent jos pasakojimas apie vienintelį tokį stilingą ir prabangų Vietname traukinį „Victoria Express", vežantį į įspūdingo gamtovaizdžio kalnus, paskatino mane išmėginti šį maršrutą.

Mūsų žvilgsnį patraukia rami, niekur neskubanti grupelė turistų. Šalia jų stovintis gidas laiko lentelę su užrašu: „Victoria Hotels & Resorts". Traukinys - juo keliausime į vieną gražiausių Vietnamo regionų - priklauso šiam Vietname ir Kambodžoje žinomam viešbučių tinklui ir yra skirtas vežioti svečiams į viešbutį, esantį kalnų miestelyje Sapoje. „Victoria Hotels & Resorts" statinių atvykstantiems asmenims apsistoti interjerai garsūs tuo, kad atspindi autentišką vietos kultūrą. Kad ir kur - Vietname ar Kambodžoje - dizaineriai įrenginėtų šiam tinklui priklausantį viešbutį, jie stengiasi surinkti tiksliausius ir įdomiausius vietos kultūrą atspindinčius interjero elementus: raštus, formas, medžiagas, ir derinti juos su kolonijinio prancūzų architektūros stiliumi. Traukinio interjeras sukurtas pagal kolonijinės eros pavyzdžius, juntama aliuzija į garsiojo "Rytų Ekspreso" prabangą.

Susipažįstame su pakeleiviais. Keli pagyvenę amerikiečiai iš Niujorko senatvėje nutarė pasimėgauti prabangiomis kelionėmis. Prancūzų pora švenčia santuokos dešimtmetį. Keturios draugės iš Australijos sumanė pailsėti nuo darbų. Keli jaunuoliai iš Italijos keliauja su tėvais, turtingais verslininkais. Tikrai ori kompanija, nusprendusi pasimėgauti kalnų oru ir prabangiu viešbučiu.

Keturių patiekalų valgiaraštis
Braunamės per minią vietnamiečių, lipame per bėgius ir pagaliau pasiekiame vagonus - jie švietė jau iš tolo, o pro langus skverbėsi jauki, šilta stalinių lempų šviesa. Ne pati maloniausia kelionė iki traukinio, bet šio darbuotojos pasitiko mus labai svetingai - net pasiūlė ritinėliais susuktų drėgnų, šiltų, citrinžole kvepiančių rankšluosčių rankoms nusivalyti. Tai puikiai padeda atsipalaiduoti. „Pasidėję daiktus, galite iš karto keliauti į restoraną", - patarė traukinio vadybininkas. Raudonu kilimu patraukėme ieškoti savo kupė.
Nuo 2000-ųjų kursuojantis „Victoria Express" susideda iš vieno valgomojo ir dviejų miegamųjų vagonų, šie prikabinti prie įprasto sąstato. Traukiniu vienu metu gali keliauti 52 keleiviai, jie gali rinktis standartinę (keturi žmonės, kaina kiekvienam - apie 340 litų į abi puses) arba liukso kupė (du žmonės, kaina kiekvienam - apie 470 litų į abi puses). Ir tik tie, kurie apsistos tinklo „Victoria Hotels & Resorts" viešbutyje. Retsykiais, jei yra daug laisvų vietų, padaroma išimtis - parduodama tik kelionė. Traukinys kursuoja visomis dienomis, išskyrus šeštadienį.

Kupė mus maloniai nustebino: sienos išmuštos raudono atspalvio medžiu, įrengta kondicionavimo sistema, lovų galvūgalyje degė naktinės lempos, langus gaubė šilkinės užuolaidos, patalynė kvepėjo gėlėmis. Kiekvienam klientui buvo skirtas maišelis su vandens buteliuku, dantų pasta, mažu rankšluosčiu. Vagonuose - po du tualeto kambarius, kiekviename padėta šampūnų, rankšluosčių, higienos priemonių.

Pasidėjusios lagaminus, nuėjome į traukinio restoraną „Le Tonkin". Pravėrusios duris, net aiktelėjome: medinės sienos nukabinėtos kalnų genčių gyvenimą iliustruojančiomis nuotraukomis, ant raudonų sofų - nagingų genčių siuvėjų pagamintos minkštos raudonos siuvinėtos pagalvės. Ant kiekvieno stalo - rusva stalinė lempa, vakarienės valgiaraštis. „Mūsų keturių patiekalų vakarienė - traukinio pasididžiavimas", - sakė „Victoria Hotels & Resorts" viešbučio Sapoje valdytojas Ronanas Bianchi. Valgiaraštis kiekvieną kelionės dieną - vis kitas, bet pagrindas - tradicinės vietnamiečių ir prancūzų virtuvių mišinys.

Tarkime, sekmadienio vakaras. Viešbučių tinklo „Victoria Hotels & Resorts" šefas Nguyen Tien Ducas siūlo pradėti vakarienę nuo rėžiukų sriubos. Šios lapinės daržovės Azijoje labai populiarios, nes jose yra daug mineralų, be to, gerina kraują, padeda nuraminti nervus. Sriuba žalios spalvos, truputį kartoka, kažkuo primena krienus. Paskui padavėjos atnešė salotų su feta ir trintomis daržovėmis - labai originalu ir tikrai gardu. Pagrindinis patiekalas - tigrinės krevetės su česnaku, aplietos medumi gardintu padažu, garnyras - vietnamietiški ryžiai. Desertui - vaniliniu kremu suteptas sluoksniuotos tešlos pyragaitis. Ypatingas restorano pasiūlymas - specialiai viešbučiui Prancūzijoje gaminamas vynas, jo galima paragauti tik šiame traukinyje bei Sapoje esančiame „Victoria Hotels & Resorts" viešbutyje. Vakarienės kaina be vyno - apie 60 litų.

„Virtuvės šefas mėgsta eksperimentuoti vietos genčių prieskoniais", - pasakoja mums R. Bianchi. Nguyen Tien Ducas kartu su keliais garsiais pasaulio virėjais ir įvairių virtuvių ekspertais išnaršė vietos kalnų genčių turgus ir prisirinko netikėčiausių žolių, prieskonių mišinių bei senovinių receptų. Tarkime, Sapoje esančio „Victoria Hotels & Resorts" viešbučio restorane jums pasiūlys ryžių, pagal vietinių genčių receptą nudažytų septyniomis spalvomis: rožine, geltona, oranžine, mėlyna, purpurine, juoda ir violetine.

Po vakarienės pavarčiusios žurnalus, grįžome į kupė ir saldžiai užmigome. Paryčiais pakėlė palydovas. Rytinė kava. Restorane pokalbis sukosi apie traukinio saugumą. Pasirodo, traukiniui stovint stotelėse, keleiviai ne kartą buvo apsvaiginti migdomosiomis dujomis, o atsipeikėję nerado savo daiktų. „Dabar traukinyje - sustiprinta apsauga", - nuramino R. Bianchi.
Pusę septynių ryto mes jau - Lao Cai miestelyje. Kelionės tikslas - Sapa, kalnuose (1600 m aukštyje) įsikūręs miestas, garsiausias Šiaurės Vakarų regione.

Miestas kalnų širdyje
Sapa garsėja įstabiu grožiu ir vėsiu klimatu. Miestelio apylinkėse iki šiol gyvena apie 30 kalnų genčių, šios propaguoja senovinį gyvenimo būdą ir laikosi tik joms vienoms žinomų papročių. Pasienyje su Kinija įsikūrusi Sapa žemėlapiuose atsirado 1880-aisiais, kai tapo prancūzų kolonizatorių kariuomenės strateginiu punktu. 1920 metais namus čia, suvilioti klimato ir gamtovaizdžio, pradėjo pirkti pasiturintys vietos prancūzai.

Per karą su prancūzais miestelis apmirė. Gyvenimui jį prižadino Vietnamo valdžios 1993-iaisiais oficialiai priimtas sprendimas pradėti plėtoti čia turizmą. Dabar Sapa - viena populiariausių turistų lankomų vietų.

Įspūdinga kelionė vingiuotais kalnų keliais iš Lao Cai į Sapą trunka 45 minutes. Pakeliui autobusą lenkė motociklai, jais vietiniai gabeno krepšius vištų, drabužių, vaisių... Kalnų gyventojai augina ryžius, arbatą, kukurūzus, prieskonines žoles ir gausybę įvairių augalų, iš kurių gamina tradicines medžiagas drabužiams ir daiktams. Laiptuotos plantacijos driekėsi per visą mūsų kelionę. Girdėjome čiurlenant kalnų upes, o tolumoje puikavosi Fansipanas - aukščiausias šalies kalnas ( 3143 m).

Pagaliau autobusas įlingavo į Sapos gatves. Tradiciniais genčių kostiumais mirganti minia tiesiog užėmė kvapą. Štai turgus, kuriame prekiaujama gausybe įvairių prekių. Interneto kavinėse, baruose, kelionių agentūrose gausu turistų, kiekvienoje gatvėje matėme skelbimų su viešbučių kambarių kainomis. Keliuku pakylame iki garsiausio apylinkėse viešbučio „Victoria Sapa Resort & SPA". Jo interjeras papuoštas vietos genčių austais gobelenais, užtiesalais, kitais meno dirbiniais. Prieangyje dega židinys, šalia - tradicinius audinius senovinėmis staklėmis audžia hmong genties moteris. Ši gentis sudaro 52 proc. vietos gyventojų. Atskirti galima iš juodų keliasluoksnių drabužių, šių kraštai siuvinėti skirtingais raštais, kojas apsivynioję juodo aksomo atraižomis, raštuotais dirželiais, avi kūno spalvos guminius sandalus. Moterys dažniausiai vaikšto susirišusios ant galvos šiltas ryškias (salotines, rožines) skaras, o vyrai - su juodomis kepurėlėmis.

„Sarah, labas", - mano draugei prancūzei į glėbį puola hmong genties moteris. Ji kalba laužyta anglų, vietnamiečių kalbomis ir, aišku, savo dialektu. Sarah puikiai kalba vietnamietiškai, todėl netrukus pristato: „Mang yra mano draugė. Jai - 47-eri, ji turi šešis vaikus, gyvena kalnų kaimelyje ir kviečia mus į svečius."
Kelionė į įvairių genčių kaimelius, pietūs su vietiniais, nakvynė jų namuose yra viena iš turistams siūlomų atrakcijų. Mums pasisekė - neprireikė prašmatnių autobusų. Kartais taip gera iš prabangių viešbučių ištrūkti į labai paprastą aplinką...

Stebuklingi žolių mišiniai
Tačiau prieš kelionę į kaimelį - trumpas atokvėpis. Keliaujame į kelių aukštų viešbučio (500 m2.) SPA, šis garsėja tikrai ypatingais malonumais. Pavargusiam, įsitempusiam, streso nualintam kūnui čia siūloma atpalaiduojamoji gydomoji programa, sukurta pagal vietos genčių patirtį. Pavyzdžiui, specialios medinės vonios masažo ir vonios kambariuose įrengtos pagal dzao genties (ši sudaro apie 25 proc. vietos gyventojų) papročius. Jos atstovai vadinami ir raudonaisiais dzao. Skiriamasis bruožas - raudona spalva, tokia gausiai dekoruoti drabužiai ir pagalves primenančios skaros, kurias dailiosios lyties atstovės nešioja ant galvų. Beje, skarų dydis nusako socialinę padėtį: kuo ji storesnė, tuo turtingesnė moteris. Kuo mažiau jos kūnas plaukuotas, tuo ji gražesnė, todėl skutami net antakiai. Į tradicinę dzao genties vonią pilama karšto vandens, beriama vietinių žolių (renkamų tik šiuose kalnuose) mišinio. Pastarasis nudažo vandenį tamsia spalva, tačiau nereikia bijoti - odos nedažo. Ši vonios procedūra itin populiari, nes stiprina kaulus, gerina kraujotaką, valo odą. Ir labai maloniai kvepia.

Kita ypatinga procedūra - „Fansipano kūno šveitimas" (Fansipanas - didžiausias Vietnamo kalnas). Kūnas nušveičiamas specialia iš žolelių pagaminta pasta, tada drėkinamas jogurtu su medumi. Čia siūlomas ir masažas karštais Sapos akmenimis, įvairūs tailandiečių masažai, kitos procedūros. O naudojami produktai pagaminti iš papajų, anyžių, kukurūzų, kavos, citrinžolių.

Įdomu ir tai, kad šio SPA interjeras - raudonos spalvos. Tokios centrai, siekiantys padėti klientui atsipalaiduoti, nurimti, paprastai vengia, tačiau šiuo atveju ji atspindi vietos genčių kultūrą. Baldai pagaminti iš medžių, šiaudų.

Saulėtekis ne už pinigus
Mang dirba viešbutyje esančioje audinių, drabužių ir kitokių daiktų parduotuvėlėje. Tvirtai sudėta, tamsaus gymio, gyvų akių. Kol kopiame stačiais kalnų akmenimis į jos kaimą, moteris laužyta anglų kalba papasakojo, kad jai labai padeda visi vaikai, giminės: šie sėdi namuose ir iš žolių gamina siūlus, verda audinius dažančius mišinius, audžia, siuvinėja, gamina kėdes, pina krepšius. Vyras prižiūri namus, geria nedaug, nemuša ir yra geras, todėl Mang jaučiasi laiminga. Pirmą vaiką pagimdė būdama devyniolikos.

Pakeliui į kaimą sutikome pulkus akmenimis laipiojančių basakojų vaikų, nors pūtė stiprus vėjas ir buvo apie dvylika laipsnių šilumos. Mes su Sarah vos vilkomės, o hmong moterys ėjo lengvai. Ir dar krepšiuose ant nugarų nešė mūsų daiktus. Pagaliau tarp akmenų kalnuose pamatėme iš lazdų suręstus vartelius. Atėjome. Senas, iš sukrypusių lentų pastatytas namas, šalia - tvartas su kiaulėmis, vištomis. Po kiemą vaikštinėja keli šunys ir katės. Iš tamsios trobos prie mamos krepšių puolė murzini, besišypsantys vaikai. Moteris pakvietė vidun, jos vyras jau rengė stalą. Molinė asla, keli suolai, kubilas vandens nusiprausti. Daugiau nieko.Viduje degė laužas, ant jo virė sriuba su tofu (sojų varškė). Ugnies šviesoje blykčiojo vaikų akys. Ant stalo atsirado virtų špinatų su česnaku, sriubos su pomidorais, tofu ir žuvimi, troškintų sojų daigų, keptos juodųjų kiaulių mėsos - vietos virtuvės pasididžiavimo, ryžių su kiaušiniene. Vyras įpylė namuose gamintos ryžių degtinės. „Jie - turtingi, jei gali taip maitintis‘, - šnipštelėjo man Sarah. Sunku tuo patikėti. „Gyvenome dar blogiau. Dabar esu laiminga", - vėl sako Mang.

Vietnamo metraštininkas www.moteris.lt

Vietnamo metraštininkas

Pirmadienis, 2009 rugsėjo 07 d.


Kino režisieriui Othello Khanh‘ui (44 m.) likimas žadėjo prabangą: garsios ir pasiturinčios šeimos atžala galėjo gauti viską be jokio vargo. Tačiau jis nusprendė apsieiti be įtakingų tėvų pagalbos ir sotų gyvenimą susikūrė pats. Tik ir tai maištingos sielos netenkino. Palikęs Paryžių, Othello leidosi po pasaulį ieškoti... savęs. Taip O. Khanh'as tapo viena ryškiausių asmenybių Vietname.

Vita Vilimaitė - iš Ho Ši Mino

„Kai aktorė Carole Bouquet įžengė į kambarį, man net žadą atėmė: kokia ji graži", - į svajingus prisiminimus Othello leidžiasi užsirūkydamas cigaretę, tačiau tuoj pat intrigą išsklaido: "Buvau per jaunas - maždaug vienuolikos, kad kabinčiau Carole. Gražuolė aktorė buvo mano tėvų draugė."

Septintąjį dešimtmetį jo tėvų namai garsėjo geriausiais Prancūzijos sostinėje rengiamais vakarėliais. Othello motina - garsi prancūzų dizainerė Emmanuelle Khanh, tėvas - vietnamiečių kilmės inžinierius išradėjas, baldų kūrėjas Quasaras Khanh'as. Šeima gyveno pietinėje Paryžiaus dalyje - netoli Monparnaso rajono, Leverrier gatvėje. Šią prestižinę vietą itin mėgo meno žmonės. „Mūsų namuose lankėsi įvairūs menininkai, kino kūrėjai, prodiuseriai, muzikantai. Čia pietaudavo gražiausios moterys, kokteilius gurkšnojo po kelis „Oskarus" laimėję aktorius Dennis Hopperis ir režisierius Oliveris Stone‘as. Visus juos traukė Khanh‘ai - vienas įdomiausių Paryžiuje menininkų duetų ", - tvirtino Othello.

Dabar Othello - keturiasdešimt ketveri, jis yra dviejų kino filmų - „Coridos sin Rostro" (1995 m.) ir „Saigono užtemimas" („Saigon Eclipse", 2006 m.) - režisierius, kino ir televizijos produkciją kuriančios kompanijos „Crea TV" („Creative Television") bendrasavininkis. Gyvena Ho Ši Mine, čia yra atidaręs meksikiečių maisto restoraną „Cantina Central". Kartu su gyvenimo drauge prancūzų dizainere Michelle de Albert rūpinasi ir prestižiniais dizaino namais „Gaya".

 Nenusakomos tautybės Othello sunku nepastebėti: jis visada su akiniais juodais storais rėmeliais, plaukai - garbanoti, juodi kaip anglis. Gimtoji kalba - prancūzų, tačiau puikiai kalba angliškai, į savo greitakalbę įmaišo vietnamietiškų ir ispaniškų žodžių. Šio vyro energija liejasi per kraštus, jis yra dažnas įvairių renginių svečias, jo namai miesto centre visada atviri draugams. Ho Ši Mine Othello gyvena jau 14 metų, ir čia, regis, jį pažįsta visi.
Susitinku su Othello buvusioje gamykloje per kelis aukštus įkurtoje jo studijoje. Erdvios montažinės, garso įrašų studijos, filmavimo aikštelė, kavinė. Sienas puošia garsių pasaulio kino filmų plakatai. Viename nedideliame kabinete sutinku du vaikinus. Jie kartu su Othello kuria vietos televizijos žaidimą „Lobių sala". „Reklamos rinka Vietname perpildyta, todėl orientuojamės į televiziją", - sako Othello, užsirūko ir pasiūlo man taurelę rusiškos degtinės, nors dar tik ketvirta valanda po pietų. „Neseniai pas mane lankėsi grupė iš Rusijos televizijos kanalo NTV, siūlė projektą", - šypsosi jis. Išlenkiame po taurelę. Othello kompiuterio ekrane - nuotraukos iš to laiko, kai jis gyveno Paryžiuje. Othello pradeda pasakoti.

Paryžiaus bohemos atstovai
Othello tėvas Quasaras Khanh‘as gimė 1934-aisiais Vietnamo sostinėje Hanojuje. Berniuku labai rūpinosi jo krikšto tėvas prancūzų karininkas: augino kaip prancūzą, o kai šiam suėjo trylika, išsiuntė mokytis į Paryžių. Vaikinas baigė prestižinę inžinerijos mokyklą (Ecole des Ponts et Chausses). Vaizduotė vertė Quasarą ieškoti įvairių saviraiškos būdų. Jis kūrė netikėčiausius daiktus: perregimus, pripučiamus plastiko baldus, kubo formos stiklinius automobilius, žeme ir vandeniu judančius hidromobilius, varomus varikliu ir propeleriu. Vėliau jis visa galva pasinėrė į baldų kūrybą.

Quasaras greitai tapo jaunųjų Paryžiaus menininkų grupės nariu. Vedė drabužių dizainerę Emmanuelle, susilaukė dviejų vaikų: Othello ir dukters Atlantique-Venus. „Tėvas man davė įspūdingą vardą - Othello Isaacas Karlas Vladimiras Leonas Nguyenas Quocas Khanh‘as, - šypsosi režisierius. - Jam patiko Shakespeare‘as (iš kūrinio "Otelas" - ir vardas Othello), išradėjas seras Isaacas Newtonas, įspūdį darė revoliucionieriai Karlas Marxas, Vladimiras Leninas ir Leonas Trotsky, o Quoc Khanh - nacionalinė atostogų diena bei mano senelės iš tėvo pusės vardas."

Emmanuelle Khanh, Othello mama, šeštąjį dešimtmetį Paryžiuje demonstravo tada garsių dizainerių Cristóbalio Balenciagos ir Huberto de Givenchy modelius, be to, pati bandė kurti drabužius. Jai teko dirbti modeliuotoja garsiuose mados namuose „Missoni", „Krizia", „Cacharel", „Max Mara". Emmanuellei patiko siūti prie kūno prigludusias sukneles iš įvairių moters figūrą pabrėžiančių audinių. 1962-aisiais Emmanuelle Khanh kartu su buvusiu modeliu Christiane Bailly įkūrė įmonę „Emmachristie". Jos abi tapo pagrindinėmis prêt-à-porter kolekcijų gimimo figūromis. 1982-aisiais Othello mama pristatė prekės ženklą „Emmanuelle Khanh", o ypač išgarsėjo pradėjusi kurti akinių rėmelius. Driežo, krokodilo ar ryklio oda aptraukti platūs rėmai populiarūs iki šiol. Gerai žinomi ir E. Khanh sukurti perregimi plastikiniai skėčiai.

Gyvenimas džiazo ritmu
Othello šeima gyveno tėvo sukurtame pasaulyje. „Jis mėgo keisti interjerą, baldus. Mūsų namuose buvo pušinių, putplasčio, pripučiamų baldų. Pamenu, kartą tėvas įrengė miegamąjį, kuriame visi daiktai, sienos, lubos, langai buvo rožinės spalvos", - prisimena Othello. Dizainerio ir išradėjo šeima Paryžiaus kanalais plaukiodavo pripučiamais baldais, važinėdavo paties Q. Khanh‘o sukurtu kubo formos stikliniu automobiliu. „Kartą jis sukonstravo mašiną svetainėje. Turėjome išimti lango rėmus, kad ištrauktumėme ją į lauką", - juokėsi Othello.

Kai jam buvo vienuolika metų, tėvai buržuazijos pamėgtame Paryžiaus priemiestyje Garches nusipirko 1 000 kv. metrų namą, sukurtą žymaus prancūzų architekto ir betoninių konstrukcijų specialisto Auguste'o Perret. Kažkada šiame art deco stiliumi įrengtame statinyje gyveno net Egipto paša. „O tėvų rengiami vakarėliai buvo dar įspūdingesni", - sako Othello. Khanh'ų atžala tuo metu mokėsi groti pianinu, tad be galo džiaugėsi muzikalia draugija - jų namuose gitaromis brazdinančiais tada dar nežinomais būsimos grupės „Gipsy Kings" nariais. Į atmintį įstrigo ir muzikiniai eksperimentai su komedijų improvizacijomis bei dainomis visame pasaulyje išgarsėjusiu amerikiečių duetu „Cheech and Chong". „Mes kartu džiazavome. Aš grojau pianinu, o Cheech - gitara, visi trys traukėme dainas. Parodžiau jiems augalėlį, kurį pats auginau. „Jis per mažas, kad būtų įdomus", - pakomentavo tada Chongas", - juokėsi režisierius.

Daugelis Othello tėvų draugų taip žavėjosi namu, kad prašė leidimo jame filmuoti reklamas, muzikinius vaizdo klipus. „Art roko grupės „Roxy Music" vokalistas britas Bryanas Ferry ir legendinis dainininkas, dainų kūrėjas Serge'as Gainsbourg'as pas mus filmavo savo dainų muzikinius vaizdo klipus", - pasakoja Othello. Vyras neslepia, kad daugelis jo bendraklasių tuo metu pavydėjo jam gyvenimo tarp garsių menininkų ir norėjo būti pakviesti į svečius. „Mano tėvų gyvenimas išmokė mane pamatyti, kad žmonės ne visada yra geranoriški, kad neretai norima pasinaudoti kito garsiu vardu, o draugauti galima tik dėl galimybės būti žvaigždžių draugijoje", - ironiškai sako jis.

Subyrėjęs rojus
Apie Othello šeimą rašyta italų, amerikiečių, ispanų ir, aišku, prancūzų spaudoje. Jo tėvo sukurtose mašinose fotografuodavosi garsiausios kino ir muzikos pasaulio žvaigždės. Prancūzų žurnale „Elle" Khanh'ų namai vadinti vienais stilingiausių Paryžiuje. Tačiau vieną dieną - Othello tada buvo dvidešimt - rojus netikėtai subyrėjo. Aktyvus Quasaro gyvenimas, nuolatiniai vakarėliai ir naujos mūzos ėmė nebepatikti antrajai pusei, tad garsųjį namą Khanh'ai pardavė. „Skaudu buvo atsisveikinti: tie namai kelia tiek prisiminimų", - sako Othello. Kita vertus, jis jau buvo pakankamai suaugęs. „Iki tol gyvenau tarsi mažas išlepintas princas. Man norėjosi sunkumų, tikrumo, todėl atidaviau tėvams visas bankų korteles, pasiėmiau kelis drabužius ir išėjau kaip koks budistas", - šypteli jis, prisiminęs savarankiško gyvenimo pradžią. Tačiau budistu Othello buvo neilgai. Įsidarbinęs vienoje reklamos agentūroje Paryžiuje, greitai pajuto, kad jo gyvenime vėl nieko netrūksta. "Mane supo grietinėlė: pasiturintys menininkai, mados verslo atstovai. O aš visada norėjau ko nors kitko. Jutau pilietinio aktyvumo trūkumą, - tvirtino Othello. -Išaugau tėvo skatinamas domėtis pasaulio įvykiais, naujovėmis."

Kartą ištarti vieno kolegos žodžiai pakreipė jauno vyro gyvenimą norima linkme. „Tau reikia kurti filmus, nes mąstai vaizdais", - prisimena Othello lemtingus kolegos žodžius. Taip jo gyvenime atsirado kinas ir galimybė iš arti pažinti Meksikos maištininkus sapatistus, nukakti į tėvo gimtinę Vietnamą ir pačiam savyje atrasti maištininko dvasią.

Paveikslai danguje ir žemėje
Artėjant trisdešimtajam gimtadieniui, Othello išsiruošė į Meksiką - pas draugą. Vyras jau žinojo, kad labai nori sukurti kokį nors dokumentinį filmą, tačiau dar nebuvo sumanęs... apie ką. Likimas pats pamėtėjo idėją. Kartą viename Guererro valstijos paplūdimyje Othello pamatė nepaprastai įdomiai žaidžiančius vaikus: kopose jie gaudydavo žuvėdras prie vielos prikabintu masalu, šį paukščiai pačiupdavo ir lėkdavo, o vaikai, nepaleisdami iš rankų vielos, skuosdavo iš paskos. „Jų pėdos perkeldavo į smėlį paveikslus, kuriuos žuvėdrų skrajojimas piešdavo danguje", - romantiškai pasakoja Othello prisimindamas Meksikos vaikų pėdsakus, atvedusius jį į kino pasaulį.

Tačiau tada Meksikoje vyko ne tik romantiški dalykai. 1994-ųjų sausį Čiapaso valstijoje, kur dar tebegyvena paskutiniai indėnų tautos majų palikuonys, prasidėjo ginkluotas indėnų valstiečių maištas. Sukilėliai, 1910-ųjų Meksikos revoliucijos lyderio Emilianas Zapata garbei pasivadinę zapatistais (sapatistais), kovėsi už savo teises, atiminėjo iš turtingųjų žemes. Meksikos kariuomenė išstūmė maištininkus į kalnus, tačiau iki šiol sapatistų partizanai valdo kai kuriuos Čiapaso regionus, o šalies valdžia ten neturi realios galios.

Šešis mėnesius Othello kartu su revoliucingai nusiteikusiais maištininkais gyveno kalnuose. Sapatistų vadovas subcomandante Marcosas, beje, jo niekas nebuvo matęs be kaukės, papasakojo Othello apie senovės indėnų kultūrą ir jų žemę, apie maištininkų misiją priminti tai pasauliui. Šis pasakojimas tapo O. Khanh'o filmo „Ballads Without A Face" („Coridos Sin Rostro") pagrindu.

„Kai išgyveni nuotykį, visai negalvoji apie pavojų. Kai kuriems revoliucija yra šventė, - tarsi ironizavo Othello. - Niekada nesvarsčiau, ar mane domina pats maištas. Man patinka kūryba."

1995-ųjų spalio 22-ąją, kaip tik per savo gimimo dieną, Othello baigė filmą ir atvyko į Los Andželą ruošti angliškų filmo subtitrų. Čia jį karštai priėmė vietos meksikiečiai - vadinamieji chicano, šie siekė, kad būtų panaikinti JAV valdžios sprendimai, kuriais skriaudžiami imigrantai iš Meksikos. „Tapau vienu judėjimo aktyvistų. Palaikau jų kovą už teisę gyventi JAV, už teises į socialines garantijas - juk kažkada Kalifornija buvo Meksikos dalis, bet šią jie prarado", - sako Othello.

Vietnamo ritmu
Othello įkrito į širdį viena jo filmo herojaus subcommandante Marcoso išsakyta mintis, esą jis, kadangi yra pusiau vietnamietis, turėtų sukurti filmą, kuris įkvėptų šio krašto žmones. Ir štai vieną dieną Othello gavo oficialų kvietimą padėti Vietnamui atkurti kino ir televizijos industriją. (Gimtinėje jau kurį laiką gyveno ir tėvas, čia jis ėmėsi upių laivų ir tiltų statybos).
Didieji pokyčiai Vietname prasidėjo 1994-aisiais, kai JAV panaikino Vietnamui prekybos sankcijas. Šaliai reikėjo išmokti tvarkytis vakarietiškai. Į Vietnamo rinką veržėsi tarptautinės kompanijos: „Pepsi", „Coca-Cola", „Unilever" ir kitos, joms reikėjo reklamos. O užsienio televizijos kompanijos CBC bei „Discovery Channel" ieškojo partnerių filmuoti Azijoje. Šiems reikalams tvarkyti Othello - pirmasis Ho Ši Mine - įkūrė televizijos ir kino bendrovę.
Tačiau Othello, kaip ir anksčiau, degė aistra kurti filmus. „Saigono užtemimas" („Saigon Eclipse") - pirmasis jo pilnametražis meninis filmas. „Kai pirmą kartą išvydau Saigoną, buvo saulės užtemimas. Lėktuvui leidžiantis, miestas atrodė neįtikėtinas, atmosfera - ypatinga, tarsi sulėtintame kine. Atvažiavęs į viešbutį, atsiverčiau dienoraštį. Žinojau, kad kursiu filmą ir koks bus jo pavadinimas", - prisimena „Saigono užtemimo" režisierius. Filmo siužeto pagrindas - viena garsiausių XIX a. vietnamiečių epinių poemų „Sakmė apie Kieu". Sena istorija apie merginą, paaukojusią meilę ir gyvenimą, kad išgelbėtų tėvą, papasakota Othello, suskambo visiškai kitaip - atskleidė šalies aktualijas.

„Norėjau papasakoti apie atsikuriančią šalį, kurioje susiduriama su tradicijomis, garbe, meile, pasiaukojimu ir išdavyste. 1986 metais, prasidėjus ekonominei pertvarkai Doi moi, ėmė vystytis rinkos ekonomika, pasikeitė žmonių tarpusavio santykiai", - sako Othello.

Tapatybės paieškos
Othello gyvena viename iš centrinių miesto rajonų. Turi originaliais dizaino kūriniais išpuoštą namą su baseinu ir sodu, nors tvirtina, kad jam nereikia prabangos, o namai yra ten, kur pasideda savo kepurę. Man Othello panašus į tuos paslaptingus kino filmų apie prancūzų kolonijinius laikus Indokinijoje herojus: vienišas panašių į save minioje, įvykių sūkuryje ar net namų tyloje besiilgintis Prancūzijos ir neigiantis nostalgiją. Režisierius pasiilgsta namų, Paryžiuje likusių draugų, tačiau ne tenykščio gyvenimo. „Mano šeima juokiasi, kad esu trečiojo pasaulio vaikas, - sako Othello. - Štai seseriai patinka Paryžius ir Niujorkas, o man - Ho Ši Minas. Pasikeičiau, kai atradau kitokį gyvenimo būdą, kai pažinau daugiau įvairių žmonių. Man nereikia įžymybių ir tuščių kalbų. Man įdomiausia yra kūryba, aš ja tikiu ir nieko nebijau - net mirties. Vietname sutikau daugybę žmonių: vieni čia atkeliavo ieškoti nuotykių ir lengvų pinigų, kitus atviliojo meilė šaliai, nors pastarųjų tikrai yra mažuma, - sako Othello. - O skaudžiausia buvo suvokti, kad šioje šalyje manęs niekas nelaiko savu, nors mano gyslomis teka ir vietnamiečių kraujas. Tiesa, prancūzai taip pat nelaikė prancūzu. Gal dėl to nerimstu, vis ieškau naujos erdvės kurti. Siekiu suvokti, kur yra mano vieta ir kuo noriu būti", - susimąsto Othello.

Ieškodamas savo tapatybės, Othello suvokė, kad labiau jaučiasi esąs... meksikietis. Ir meksikiečių restoraną atidarė tam, kad būtų kaip namie ir kad galėtų valgyti kiek tik nori mėgstamo meksikietiško maisto.

Othello niekada nesukūrė tradicinės šeimos ir labai tuo džiaugiasi. Prisimena, kad tik atvykęs į Vietnamą įsimylėjo gražią vietnamietę, bet tai buvo labiau meilė šalies gyventojams ir naujam gyvenimui nei moteriai. Dabar jis myli Michelle - antrąją tėvo žmoną. Trijulė kartu ir gyvena. Senasis Khanh‘as sūnaus dizaino namams „Gaya" kuria unikalius baldus iš metalo ir kitokių medžiagų. „Sunku žmonėms paaiškinti mūsų santykius. Aš ir Michelle mylime vienas kitą, kartu rūpinamės tėvu. Ji norėtų, kad susituoktumėme, tačiau aš baiminuosi, kad santuoka sugriaus mūsų santykius", - atsargiai rinkdamas žodžius svarsto vyras.
Othello neslepia, kad Michelle norėtų įsivaikinti mažylį, o jis pats atžalų neturi ir niekada nenorėjo. „Nemanau, kad vaikai turi ateitį tokiame pasaulyje, koks yra. Noriu sukurti jiems filmą apie žaliąjį zombį, kuris sugrįžta tam, kad išgelbėtų pasaulį", - sako režisierius. Dabar Othello gyvena projektu „Vietnamas 2020". „Tai bus dokumentinis pasakojimas apie besikeičiantį Vietnamą. Tikiuosi sukurti unikalų liudijimą ateities kartoms", - žada O. Khanh'as.

Mergina su kamera www.moteris.lt




"Kas tai - antropologinė dokumentika?" - išgirsta 28-erių metų prancūzė Corinne Sandiford-Damas, kai prisistato žmonėms. Dokumentinių antropologinių filmų kūrėja giliai įkvepia ir pradeda pasakoti. Pažiūrėti trapi moteris 24 valandas gali filmuoti naftos platformose, rizikuoti gyvybe Meksikoje, kopti į Vietname stūksančius kalnus, skrosti Brazilijos vandenis ant laivelio denio ir nepasiduoti nuožmioms Kenijos moterų apkalboms. Jos pačios gyvenimas - margesnis už kino filmą.


Vilniaus oro uoste - vėlyvas vakaras. Lėktuvas iš Paryžiaus į Vilnių vėluoja. Tarp atvykusių pavargusių keleivių pamatau Corinne. Žvali, energinga, tarsi ką tik išlipusi iš lovos, nors tempia du sunkius lagaminus, o ant nugaros - dar ir kuprinę su nešiojamuoju kompiuteriu. Kad ir kokiame pasaulio oro uoste nusileistų, ši mergina visada atrodo tokia pati: ryžtinga, pasirengusi bet kokiems iššūkiams, atvira, tempianti su savimi savo darbo priemones - kamerą ir kompiuterį. Į Vilnių menininkė atvyko tikėdamasi sumontuoti prieš metus nufilmuotą medžiagą apie vietnamietes. Kurti tokį dokumentinį antropologinį filmą Corinne ir man kilo Tailande, per draugų vestuves, čia mes ir susipažinome.

Plačiai besišypsanti prancūzė kaštoniniais plaukais ir gyvomis juodomis akimis visur pasaulyje jaučiasi sava. "Brazilijoje manė, kad aš - brazilė, Vietname - kad vietnamietė. Esu prancūzė, bet mano mama - aukšta, šviesiaplaukė britė, tėtis - įdegęs portugalas, o močiutė iš mamos pusės - čekė. Visada savęs klausiau, kokios tautybės jaučiuosi esanti. Iš tikrųjų aš esu aš: turiu savų troškimų, savų laimėjimų, o tai nepriklauso nuo tautybės", - sako Corinne.

Vaikštome Vilniaus gatvėmis: kai kurios merginai primena Lisaboną, kai kurios - Prahą, kitus pasaulio miestus. "Šiame mieste jaučiu energiją, istoriją", - jausmingai sako ji. Ir jau įsivaizduoja, kad galėtų čia kurti filmą, kurio pagrindiniai herojai būtų žmonės.

"Antropologinė dokumentika - tai pasakojimai apie žmogų, jis yra svarbiausias juostos objektas. Filmuoju tam žmogui būdingas situacijas. Pati nieko garsiai nekomentuoju, nesvarstau, nepriešinu, mano komentaras yra vaizdai. Aš stebiu, esu su savo herojumi, bet kartu - tarsi nematoma, netrukdau jam", - pasakoja Corinne. Sėdime vienoje Vilniaus kavinėje. Jai paskambina dėl darbo. Brazilijoje filmuota juosta sulaukia vis daugiau televizijos, spaudos dėmesio. Nieko nuostabaus - menininkės herojė mėgėja buriuotoja Isabel Swan Pekino olimpinėse žaidynėse šaliai iškovojo bronzos medalį (ji ir partnerė Fernanda Oliveira finišavo trečios 470 klasės regatoje). "I. Swan yra sunkaus darbo ir užsispyrimo pavyzdys. 24-erių metų mergina - modelis, žurnalistė. Gal galėjo gyventi kitaip, bet ketverius metus kiekieną dieną kėlėsi anksčiausiai ir intensyviai treniravosi. 5, 6 valandos ant vandens, paskui - treniruoklių salė, bėgimas. Prieš Olimpines varžybas dar turėjo numesti aštuonis kilogramus. Taigi viskas įmanoma, jei stengiesi. Mane įkvepia tokie žmonės kaip ji, suteikia jėgų siekti ir laimėti."

Portugalijos išbandymai
Corinne tėvai išsiskyrė, kai jai buvo aštuoneri. "Mano mama kilusi iš buržuazinės šeimos: jos senelį, prancūzų generolą, Charles‘is de Gaulle'is pasiuntė į Čekiją formuoti prancūzų armijos, ten mano protėvis sutiko būsimą žmoną čekę. Tėvai - diplomato dukra ir kvalifikuotas neturtingas portugalas darbininkas - susitiko Paryžiuje. Gal todėl jiems nepavyko sukurti visavertės šeimos. Gimdytojų skyrybas labiausiai išgyvenau ne tada, kai jie skyrėsi, o gerokai vėliau - sulaukusi 14-os (broliui Antoine‘ui buvo 19-a). Tėtis tada jau gyveno Portugalijoje, turėjo kitą šeimą. Taigi mane ir brolį išaugino, suteikė išsilavinimą mama, esu jai labai dėkinga. Tėtis gyvena netoli sostinės Lisabonos, Alentejo mieste, prie jūros. Rojus. Lankiau jį kiekvieną vasarą, o ypač suartėjome prieš kelerius metus, kai sunkiai susirgo vėžiu. Nežinau, kaip tėtis sugeba ištverti tiek operacijų, turbūt stiprybės suteikia mylinčios moterys." Vieną vasarą lankydama tėvą, jau 18-metė Corinne sutiko civilinės inžinerijos studentą Pedro. „Kartu buvome šešerius metus. Važiuodavau pas jį per ilgąsias atostogas, vėliau - ir ilgesniam laikui." Dėl pirmosios meilės mergina nusprendė derinti gyvenimą Portugalijoje ir komunikacijos studijas Paryžiuje.

„Labai norėjau tapti aktore, nuo 15-os metų konservatorijoje mokiausi teatrinio meistriškumo, tačiau supratau, kad esu per daug emocinga. Labai gera, kai tau ploja, bet būti stebima... jaučiausi nepasirengusi. Supratau, kad noriu dirbti už kadro", - pasakoja Corinne. Perpratusi save, mergina suvokė, kad ją domina žurnalistika, todėl pasirinko šiai artimą specialybę privačioje mokymo įstaigoje. Baigusi studijas, išvyko stažuotis į Portugaliją: rado darbą filmų, reklamų, vaizdo klipų gamybos įmonėje „Tangerina Azul Filmes". „Pradėjau kaip asistentė, vėliau talkinau rašant scenarijus, dar vėliau tapau režisieriaus asistente. Tai atsitiko labai greitai. Portugalai dirba profesionaliai, ten jaučiausi kaip namie. Uždirbau daug, Lisabonoje išsinuomojau butą. Per metus išmokau portugališkai, o Pedro paprašė mano rankos."
Corinne gyvenimas atrodė tarsi tvirtai suręstas namas. Tiesa, netrukus jis pradėjo klibėti. "Pragyvenusi Portugalijoje daugiau kaip penkerius metus, supratau, kad noriu daugiau, nei galiu gauti šioje šalyje: noriu keliauti, matyti, bandyti, dar noriu mokytis", - sako menininkė. Ir grįžo į Paryžių.

Ant pavojaus slenksčio
Portugalijoje liko draugai, gyvenimo dalis, tačiau Corinne jautė, kad, versdama naują puslapį, elgiasi teisingai. Jai pasisekė - greitai rado darbą. Garsus prancūzų režisierius Michelis Deville‘is ir jo žmona prodiuserė Rosalinde Deville kūrė filmą "Un fil a la patte" („Menas išsiskirti gražiuoju", 2005 m.), jame vaidino garsios aktorės Emmanuelle Beart, Julie Depardieu, Dominique Blanc. "Po trijų mėnesių filmavimo mane paskyrė režisieriaus asistente. Pasijutau kaip orkestro dirigentė, nes reikėjo suvaldyti 45 žmonių grupę. Atsakomybė - didžiulė, bet man šis jausmas patinka. Darbas kino aikštelėje reikalaujama daug diplomatijos. Sunku visiems įtikti, bet aš noriu, kad laimingi būtų visi."

Corinne taip pat suprato, kad jai patinka dirbti su vaizdais, žmonėmis. Trūko tik išsilavinimo. Taigi netrukus mergina jau studijavo Paris X Nanterre universiteto Antropologinio kino ir dokumentikos fakultete antropologinį kiną. Menininkės pristatytas projektas apie autizmu sergančius ir muzika gydomus vaikus priėmimo komisijai padarė didžiulį įspūdį, tad ji priimta išimties tvarka - privačių mokymo įstaigų diplomų valstybiniai universitetai nepripažįsta. "Nemėgstu nesėkmės, tad stengiuosi, kad taip nenutiktų. Juolab kad labai troškau įgyti šią profesiją - žinojau, jog tai padės man pažinti save, kitus, pasaulį. Kad galėsiu padėti silpnesniems", - pasakoja režisierė. Studijuodama mergina dirbo kompanijoje "Schlumberger", vienoje didžiausių naftos ir dujų pramonės paslaugų teikėjų visame pasaulyje, komunikacijos skyriaus vadove - buvo atsakinga už interneto paslaugas įvairiose pasaulio šalyse (iš viso - 136) įmonės remiamose mokyklose. Dėl įtempto studijų grafiko Corinne teko atsisakyti etato ir dirbti tik dvi su puse dienos per savaitę.

Netikėtai mergina sulaukė dar vieno kompanijos pasiūlymo - kurti dokumentinius filmus apie naftos platformomis besirūpinančių inžinierių gyvenimo dieną. "Tuo pačiu metu turėjau filmuoti studentų mokymus Nigerijoje, inžinierius, dirbti kompanijoje ir dar buvau įsimylėjusi. Neįsivaizdavau, kaip viską suderinti. Nusprendžiau įkurti savo įmonę, kad ši galėtų atlikti visus tuos ir dar daugybę kitų darbų. Neįtikėtina, bet steigimo procesas truko tik dvi savaites. Pavadinau ją „Wantok". Šis Papua Naujojoje Gvinėjoje ir Saliamono salose vartojamas žodis reiškia "kažkas, kas kalba mano kalba" arba "kažkas, kas priklauso mano kultūrai". Pirmuoju įmonės „Wantok" antropologinės dokumentikos projektu režisierė laiko baigiamąjį savo studijų darbą - 2007-aisiais sukurtą 33 minučių trukmės juostą "Moters portretas". Vėliau ši rodytas trumpametražių filmų festivalyje Kanuose, dokumentinių filmų festivalyje Amsterdame, renginį organizuojančio Paryžiaus muziejaus "Musee de l'Homme" atstovai atsirinko ją į antropologinių filmų festivalį. Juostos herojė - kabareto šokėja Emma. Aukšta, puikiai sudėta britė yra Corinne brolienė. Čia rodoma, kaip moteris rengiasi programai: jai tenka persirengti devynis kartus, kartais - tokiais kostiumais, kurie atidengia krūtinę.

Įkvėpta filmo sėkmės, Corinne dirbo toliau: skrido į Malaiziją filmuoti studentų mokymų, vėliau - į JAV ir Meksiką paskui naftininkus. "Buvo baisu, nes nežinojau, ar pavyks padaryti tai, ką sumaniau. Kita vertus, privalėjau. Išmokau nemiegoti paromis ir tik kaboti su kamera ant naftos platformų, su kombinezonu, šalmu, nesipraususi. Ten karšta, tvanku, pavojinga. Inžinieriai taip dirba tris savaites, paskui ilsisi. Svarbiausia, kad jiems tas darbas patinka. Stiprūs žmones, o mane tokie įkvepia."

Neįprasti herojai
Lygiai prieš metus kūrybiniai sumanymai Corinne atvedė į Vietnamą. Kartu išmaišėme Šiaurę ir Pietus, lankėmės ir prabangiuose namuose, ir skurdžiose lūšnelėse. Dvylika moterų mus įsileido į savo gyvenimus, kalbėjo apie meilę, šeimą, darbą, santykius. "Supratau: kad ir kur gyventume, esame vienodos. Norime panašių dalykų. Nustebino vietnamiečių išmintis, ištvermė, valia siekti tikslo. Jos ne skundžiasi, o veikia", - sako režisierė.

Paskui buvo filmas apie Isabel Swan. Žinių iš Pekino menininkė laukė taip pat nekantriai, kaip ir sportininkių artimieji. Buriavo ne tik jos herojė, bet ir draugė. Su brazile Corinne susipažino prieš 10 metų - tuo metu, siekdama nepamiršti portugalų kalbos, ji redagavo Brazilijos žiniasklaidos asociacijos Paryžiuje tinklalapį. Žurnalistė Isabel darbo reikalais atvyko į Paryžių, o būsimoji režisierė turėjo ja pasirūpinti. Merginos labai susidraugavo. Corinne sužinojo, kad I. Swan nuo 9-erių metų buriuoja, bet tai tėra jos pomėgis. Tad kai brazilės iškovojo bronzą, režisierė šokinėjo iš džiaugsmo.

"Atvykau į Braziliją nežinodama, kad Isabel ruošiasi olimpinėms žaidynėms. Tikėjausi per šią merginą - jauną žurnalistę ir modelį - papasakoti apie brazilų visuomenę. Kitą filmą kurti apsisprendžiau greitai. Norėjosi parodyti, kaip buriuotojos ruošiasi svarbiausioms savo gyvenime varžyboms, kad joms tai - didžiulis išūkis, kaip nori laimėti, nes tai įprasmintų jų gyvenimą, pastangas būti." Corinne puikiai kalba portugališkai, todėl nesunkiai įsiliejo į brazilų gyvenimą. "Šioje šalyje nėra vidurinės klasės: arba turtingi, arba vargšai. Tai tauta, gyvenanti šia diena. Mane nustebino vakarienė pas draugus prabangiame bute. Jie - mano amžiaus, turtingi. Kai mėginau jų tarnaitei padėkoti už maistą, patarnavimą prie stalo, draugai nesuprato. Juk ji tėra tarnaitė."

Tik grįžusi iš Brazilijos, menininkė gavo pasiūlymą vykti į Keniją. Pažįstamas prodiuseris pasiūlė herojų - iš tos šalies kilusį virėją Nguyo, šešerius metus gyvenantį ir dirbantį Londone. Prieš 11-a metų šio vyro šeima buvo priversta palikti tėvynę, nes prezidentas iš jam nepatikusio tėvo atėmė verslą. Nguyo istorija sudomino Corinne, nors iki šiol režisierės herojės buvo tik moterys. Prancūzė menininkė fiksavo paskutinę virėjo dieną Londono restorane ir jo grįžimą į gimtinę. "Kai Nguyo pasakojo, kaip draugų įspėta šeima pabėgo iš namų, o kitą dieną kartu su žiopliais gatvėje stebėjo, kaip kareiviai plėšia jų namą, buvo labai graudu. Virėjas pasiryžo grįžti į tėvynę, nes nori atidaryti ten fussion virtuvės restoraną ir vietos televizijoje kurti autorinę kulinarinę laidą. Kenijoje, Nguyo namuose, gyvenau dvi savaites. Visi gatvės gyventojai sakė, kad virėjas gyvena su dviem moterimis, viena - baltoji. Jo žmona iš pradžių svaidė į mane tokius žvilgsnius, kad maniau - netrukus nunuodys. Tik po kurio laiko, pamačiusi, kad man nieko daugiau, išskyrus filmavimą, nereikia, apsiprato. Kenijos moterys labai pavydžios. Dėl baldos odos ir smulkaus sudėjimo vietinės buvo pasirengusios sukapoti mane į gabalus. Gerbiu jas, nes yra stiprios, žino, ko nori, kovoja už tai."

Corinne mėgina padėti Nguyo sukurti ir parduoti autorinę televizijos laidą. "Tradiciniai keniški patiekalai skalsūs ir sunkūs - didžiulę vietinių raciono dalį sudaro duona iš miltų ir mėsa. Nguyo nori išmokyti kraštiečius gaminti kitaip. Tikiuosi, jam pavyks."

Corinne neramu: ji nežino, kaip toliau klostysis gyvenimas, ar nuosavai įmonei pavyks išsilaikyti, juk tokia konkurencija... Pirmiausia režisierė nori sumontuoti filmą apie Vietnamą, grįžti į Braziliją pas savo herojes buriuotojas ir užfiksuoti, kaip pasikeitė šių gyvenimas. Corinne neramu ir dėl Nguyo, nes jam sunku įsikurti tėvynėje dėl valdžios nemalonės šeimai. Menininkė norėtų sekti savo herojų likimus dar 20 metų, grįžti pas juos, filmuoti, kaip pasikeitė jų gyvenimai. "Daugelis mano draugų įsitaisę didelėse kino ar reklamos įmonėse, gerai uždirba. Bet jie norėtų dirbti kaip aš, nes aš galiu sau leisti retą prabangą - daryti tai, ką noriu. Tiesa, už laisvę moku neribotomis darbo valandomis, pinigų stygiumi, bet gera jaustis laimingai, kai darai tai, kuo tiki."

Kiniški koldūnai, nešantys laimę

Turbūt nėra įvairesnių patiekalų nei Kinijos koldūnai ar kleckai. Vieni jų vadinami “jiaozi”, kiti - “wontonais”, treti – “bunais”, ketvirti – “ xiaolong bao”. Kiekvienas Kinijos regionas turi savo ypatingus  baltus, kvepiančius “ryšulėlius” su vaizduotę kaitinančiais įdarais.

Iš vaikystės aš atsimenu savaitgalio popietes virtuvėje, kai stalas būdavo nuklotas miltais, iš jų kočiojama tešla ir stikline daromi apvalūs skritulėliai koldūnams. Kvepianti, miltuota virtuvė, nuo puodo kylantys garai atmintyje užsifiksavo tarsi laimingos vaikystės fotografija. Nustebau, kai šie prisiminimai mane užplūdo Kinijoje, Šanchajuje. Iš tradicinės kinų kavinės valgomojo stebėjau virtuvę, kurioje miltuoti, nuo garų įkaitę virėjai minkė “wontonų” tešlą. Išvertus iš kinų kalbos, wonton reiškia “praryjant debesis”.
“Wontonas” Kinijoje labai populiarus patiekalas. Kiekviename regione jūs rasite įvairias jų variacijas. Vienas Šanchajaus greito maisto restoranas siūlo net 50 įvairių “wontono“ rūšių. “Wontono” tešla yra gaminama iš miltų, kiaušinių ir vandens, jų forma dažnai primena ryšulį ar suglamžytą popierių, ypač tada, kai „wontonas“ yra skirtas sriubai. Neretai tai būna tiesiog per pusę į trikampį suformuotas kodūnas, su įdaru. Šiaurės Kinijos virtuvėje „wontono“ tešla yra storesnė,  jis didesnis, Pietuose – plonytė ir jis vadinamas „mažuoju Wontonu“. Dažnai įdarui yra naudojama kiauliena, krevetės, austrės, svogūnai, imbieras, morkos, sezamo aliejus ir sojos padažas. „Wontonai“ gali būti patiekiami virti garuose, kepti ar sriuboje.
Kitas labai mėgiamas vietinių kinų koldūnas yra vadinamas „jiaozi“. Jis yra labai panašus į lietuvišką koldūną, net jo tešlos kraštai yra užlenkiami tokiu pat „raitytų“ būdu. „Jiaozi“ įdarui dažniausiai yra naudojama mėsa ir (arba) daržovės. Neretai nežinantys kinų virtuvės koldūnų subtilumų, „jiaozi“ sumaišo su „wontonais“, tačiau „jiaozi“ turi storesnę, tąsesnę tešlą, kitokią formą ir šio koldūno tešlai nėra naudojamas kiaušinis, o tik ledinis vanduo, miltai ir druska. Tokie koldūnai gali būti virti garuose, tiesiog virti ir kepti. Jų įdarui naudojama kiauliena, aviena, jautiena, vištiena, žuvis, krevetės. Visa tai yra sumaišoma su daržovėmis : kopūstais, svogūnais, porais, česnaku. Šiaurės Kinijoje, kur būna šaltos žiemos, šiuos koldūnus valgo su pasimėgavimu ir dažnai. Sakoma, kad jų forma primena auksinių luitų, kuriais atsiskaitinėdavo Mingo dinastijos laikais, formą, o pavadinimas skamba taip pat, kaip kadaise naudotų pirmųjų popierinių pinigų Kinijoje, todėl pietūs ar vakarienė iš patiekalų su šiais koldūnais yra sėkmės, gėrovės simbolis.
Labai netikėtas, skanus ir įdomus koldūnas yra „ xiaolong bao” – garuose virtas kimštas „bunas“. Būkite atsargūs. Prakąsdama jį, aš visa apsitaškiau. Šiame koldūne „slepiasi”sriuba, kurios skonis toks, kad pamiršti viską pasaulyje. Kąsdama sultingą mėsą, aš mąsčiau, kaip kinų virėjai sugeba į tešlą supilti sriubą. „Tai mėsos želis. Kai „bunas“ yra verdamas garuose, želis išsilydo ir pavirsta tiršta, kvapnia sriuba“, - sako mano kinė draugė Stella.  
Jei pamatėte mažyčius kleckus -  tai „gaau“, patiekiami kaip „dim sum“( „dim sum“ yra mažų porcijų patiekalai). „Gaau“ tešla yra labai plonytė, jie greitai paruošiami. Įdarui dažniausiai yra naudojama žuvis krevetės, įvairiausios daržovės, sojų varškė tofu. Honkonge, kur „dim sum“ restoranai yra vieni įdomiausių Kinijoje, šiuose garuose virtuose „ryšulėliuose“ galite rasti netikėčiausių įdarų.     
 Azija labai mėgsta savo koldūnus.  Štai Šanchajuje šeima net savaitgaliais išsiruošia į kokį gerą tradicinių koldūnų restoraną, nekalbant jau apie tai, kad per savaitę ne po kartą sukerta tradicinių koldūnų sriubą ne kartą, ir net ne du.  
Juk ir mums kartais norisi tolimosios Azijos kvapo ir skonio,  tad kodėl nepabandžius pasigaminti „wontono“ lietuviškoje virtuvėje? Pirmiausia, reikėtų pasigaminti tešlą. 24 tešlos lakštams reikės :
-          Vieno kiaušinio
-          3/4 šaukštelio druskos
-          Dvi stiklines miltų
-          Nuo 1/3 iki 1/2 stiklinės vandens
-          Miltų, jei reikės
Išplakite kiaušinį su druska. Įpilkite ¼ stiklinės vandens. Tada paimkite puodą, supilkite į jį miltus. Miltuose padarykite skylute, supilkite kiaušinių ir vandens mišinį. Išmaišykite miltus. Įpilkite vandens tiek, kiek reikės tam, kad suformuotumėte tešlą. Jei tešla per sausa, įpilkite daugiau vandens. Minkykite tešlą tol, kol ji bus tąsi, o tada užklokite rankšluoščiu ir palikite pusvalandžiui. Pabarstykite miltų ant stalo ir kočiokite tešlos gabalą tol, kol jis taps labai plonas. Su stikline “iškirpkite” skritulėlius tešloje. 
Įdarui  ( kokiems 40 “wontonų“) reikės
-          230 gr riebios kiaulienos
-          Šaukštelio sojos padažo
-          Trupučio sezamų aliejaus
-          Svogūnėlių
-          230 gr krevečių ( jei turite)
-          Litrą vištienos sultinio
-          Šaukštelio biraus imbiero
-          Šaukštelio kvietinių miltų
-          Šaukštėlio krakmolo
-          Šaukštelio cukraus
-          ½ šaukštelio druskos
Smulkiai sukapokite krevetes, svogūnelius, kiaulieną. Sumaišykite juos su imbieru, miltais, krakmolu, druska, cukrumi, sezamo aliejumi. Užvirkite vištienos sultinį.  Prieš sudėdami įdarą į „wontono“ skritulėlius, įsipilkite vandens į stiklinę. Pamirkykite pirštus į vandenį ir apibraukite jais skirtulėlių kraštus. Į tešlos skirtulėlio vidurį įdėkite įdaro šaukštelį, tešlo skritulėlį sulenkite per pusę ir užlipdykite kraštus. Į verdantį sultinį sudėkite „wontonus“ ir virkite apie penkias – aštuonias minutes.  Skanaus.


Stebuklingos salos, www.moteris.lt

Atrasti Asmenybę

Jeigu yra gamtos rojus žemėje, tai - Gili salos: čia nėra nei mašinų, nei motorolerių, tik baltas smėlis, jūra, koralai ir palmių giraitės. Nenuostabu, kad šios trys Indonezijos salos labai patinka ekologiško poilsio pasiilgusiems keliautojams.

Vita Vilimaitė

„Jei ieškai ramybės, pabandyk užsukti į Gili salas", - pasiūlė man pažįstamas, dažnai keliaujantis po Pietryčių Aziją. Nesu apie tokias girdėjusi, todėl imu naršyti po internetą. „Čia jums netrukdys niekas, nevargins jokie rūpesčiai, civilizaciją tiesiog pamiršite, - vilioja Gili salų tinklalapis www.gili-paradise.com. - Gili salos - tai pasaulio vėžlių sostinė, tai jūros koralų rojus, nuostabiausias Azijoje saulėlydis."



Nieko keista, kad apie šią vietą nebuvau girdėjusi. Dar visai neseniai trys Rytų Indonezijos Nusa Tenggara salyno salos - Gili Trawangan, Gili Air ir Gili Meno - sulaukdavo vos keliolikos atsitiktinių lankytojų, ieškančių ramaus ir pigaus Azijos gamtos prieglobsčio trumpai pailsėti. Dažnas, pasimėgavęs ramybe, čia sugrįždavo. Garsas apie salą supančio vandens pasaulio grožį ir turizmo dar nenuniokotas palmių giraites kasmet privilioja vis daugiau turistų. Ironiška. Dėl šių salose daug kas keičiasi. Dabar čia yra ir prabangus kurortas, ir bambukų giraitėje įkurtas ekologinių pašiūrių kaimelis.
Vis dėlto vietiniai suprato, ko labiausiai ilgisi čia atvykstantys keliautojai: Gili salos - tai ekologinio kurorto rojus.



Koralai ir arkliai
Pasiekti Gili salas, jei ilsitės Balyje - Indonezijos saloje, labai paprasta. Tereikia įsėsti į greitaeigį katerį, ir po 1,5 valandos jūs jau ten. Iš sostinės Džakartos keliauti sudėtingiau: lėktuvu teko skristi į Lomboko salos sostinę Mataramą, iš ten taksi (važiavome valandą) - į salos uostą Bangsal. Kelis litus sumokėjome už bilietą kateriu iki didžiausios Gili salos Gili Trawangan - šią dviračiu galima apvažiuoti per valandą. Iki salos keliavome pusvalandį - sudėję kojas ant benzino bakų ir ryžių maišų, kartu su vištomis, keliomis ožkomis, vietos valstiečiais. Tiems, kurie nori privatesnės kelionės, siūlau iš anksto susitarti su viešbučiu, kad uoste pasitiktų kateris už papildomą sumą.



Gili Trawangan yra žinoma dėl aktyvesnio naktinio gyvenimo (jei keli veikiantys naktiniai klubai gali pelnyti tokią reputaciją - red. past.), Gili Meno ar Gili Air -visiška ramybė. Visos trys salos - tai rojus nardytojams, nes jūros pasaulis čia nepaprastas, gražūs koralų rifai. Tiesa, šie gerokai nukentėjo nuo seniau rengto žuvų sprogdinimo ir klimato kaitos. Beveik kiekviena salos kavinė ar viešbutukas siūlo nardymo įrangą: akinius, plaukmenis, vamzdelius... Čia veikia ne vienas povandeninio nardymo centras, jame yra visa reikiama įranga, dirba profesionalūs instruktoriai. Kadangi salos gyvena iš nardymu besižavinčių turistų, kai kurios didesnės nardytojų mokyklos moka žvejams nedidelį atlyginimą už tai, kad jie nežvejotų ir negaudytų vėžlių aplink salas. Tai padeda. Sakoma, kad žuvų įvairovė aplink salas - neįtikėtina. Čia esą galima pamatyti net neplėšrių rifų ryklių.



Artėjome prie salos. Akinamo jūros mėlio fone iškilo palmių giraitės, trobelės iš palmių lapų ir akinamo baltumo smėlis. Iššokome į vandenį. Mūsų laukė dviratis margaspalvis vežimukas, kurį traukė linksmai išpuoštas arkliukas - tipinė šios salos transporto priemonė, vietinių vadinama cidomo. Arklių mėšlu nusėti smėlio keliai - dažnas vaizdas. Sveiki atvykę į kaimą, kuriame nėra jokių kitų transporto priemonių: šioms salos gyventojai aktyviai priešinasi.



Linksmai nusiteikę riedėjome gatvele. Asfaltas greitai baigėsi. Žvalgiausi aplinkui. Nedideli svečių nameliai su jaukiais baseinėliais, kioskus primenančios parduotuvėlės (jose galima įsigyti visko: nuo vandens iki vietos suvenyrų)... Pasukome į salos gilumą. Pralėkėme pro žalią mečetę (dominuojanti Indonezijos religija yra islamas - red. past.), mažas iš palmių lapų ir plytų suręstas trobeles. Ant kiekvieno stogo mačiau įrengtus vandens kubilus: per dieną saulė prikaitina vandens buities reikmėms.



Sala keičiasi: visur vyksta statybos, reklamos byloja apie būsimus viešbučius ir svečių namus. Ant kas antro stendo matau užrašus su „eko-" : „Ekokaimelis", „Ekovilos". Iš tolo vilioja balti namukai (balta spalva atspindi saulę ir padeda statiniams neįšilti taip greitai, vadinasi, reikalauja mažiau energijos jiems atvėsinti), gėlėmis užsodintos vejos ir iš natūralaus akmens padaryti baseinai. Kambariuose nėra kondicionierių, televizorių, tik tyliai ūžia ventiliatoriai, o už lango - horizontas...
Štai ir mūsų viešbutukas „Trawangan Oasis": trys iš medžio suręsti namukai ir baseinas. Interjerą puošia tradiciniai vietos dirbiniai: moliniai ąsočiai, medinės lempos, ant sienos - batikos technika sukurtas kilimas. Jauku ir stilinga. Vonios kambarys įrengtas po atviru dangumi (plaudama rankas girdėjau, kaip ošia palmės). Labiausiai man patiko aukštos, iš palmių lapų supintos trikampės lubos: dėl didėlės erdvės jausmo ir kad padėjo pasijusti gamtos glėbyje. Čiulbėjo paukščiai, zvimbė vabzdžiai. Jokio kito garso, jokio civilizacijos triukšmo.



Kova už gamtą
Dviračiai - populiariausia salos turistų judėjimo priemonė. Viešbutuko skirti mums - turbūt jau dvidešimties metų senumo - smagiai klibėjo ties kiekvienu kokoso kevalu: jais buvo nužymėtas kelias iki jūros.
„Švieži krabai, krevetės, kalmarai, žuvys", - skelbė lentos prie jūros pakrantę nusėjusių kavinukių. Įsitaisę medžių pavėsyje, kvėpavome jūros oru ir gėrėjomės tolumoje stūksančiais kalnais. Nedideli laivai plukdė turistus į nardymo vietas. Už kelis dolerius išsinuomojome plaukmenis ir specialius nardymo akinius su kvėpavimo vamzdeliu. Tris valandas nardžiau tarp įvairiaspalvių įvairaus dydžio žuvų ir koralų, po vandeniu iš susijaudinimo vos neuždusau, nes pamačiau vėžlį, ramiai kylantį į paviršių pakvėpuoti oru. Pirmą kartą mačiau tokį vaizdą. Laiminga ir susijaudinusi grįžau į krantą. Tiesa, bristi vandeniu be plaukmenų sunku: dugne nusėdę koralų gabalai gali sužeisti pėdas.



Panardžius sušildė tradicinis salos gėrimas hot today iš imbierų, cinamonų, medaus ir trupučio romo. Keli netoliese sėdėję vietiniai nardymo instruktoriai puikia anglų kalba papasakojo apie salos pasididžiavimą - organizaciją „Gili Eco Trust". Ją įkūrė nardymo instruktoriai ir vietos bendruomenė. Kiekvienas, kuris nori panirti į vandens gilumas, bendruomenei turi sumokėti vienkartinį mokestį. Pinigai naudojami salai valyti, šiukšlėms perdirbti bei prieš šešerius metus startavusiam projektui „The Bio Rock". Į jūrą nuleidžiami dirbtiniai metaliniai rifų narvai maitinami elektros energija, o ši verčia koralus regeneruoti. Aplink juos susidaro terpė kitoms jūrų gyvybėms formoms tarpti. Šias irgi maitina energija ir koralų prieglobstis. Tokių narvų yra apie 33, aplink juos galima nardyti ir plaukioti.



Gili salos turi ir savo vėžlių peryklą. „Veikime, kol situacija nepablogėjo, - skelbia užrašas prie įėjimo. - Jūrų vėžliai nyksta, padėkime jiems užaugti." Vietiniai atneša čia vėžlių kiaušinių, iš šių išsirita vėžliukai. Paaugusius, sustiprėjusius ir sveikus žmonės paleidžia į jūrą. Salos gyventojai garsėja įvairiomis akcijomis už gamtos išsaugojimą. „Švaros dieną" jie valo paplūdimius ir giraites. Palaiko judėjimą už gėlo vandens išsaugojimą. Saloje gėlas vanduo iš čiaupo - retas reiškinys, įkandamas tik prabangių vilų ir viešbučių svečiams. Vandens vietos gyventojai atsiveža iš Lomboko salos. Kelias dienas pati prausiausi iš čiaupo tekančiu jūros vandeniu. Galiu pasakyti, kad oda išsausėjo, pirštai lipo vienas prie kito. Tada supratau, kaip baisu netekti įprastų civilizacijos patogumų.



Kaskart po vakarienės į savo namuką grįždavome visiškoje tamsoje, nes žibintų mūsų seni dviračiai neturėjo. Kelią apšviesdavo tik mėnulis ir iš atsitiktinių namukų sklindanti šviesa. Dieną dauguma išjungia elektrą, nes salose jos trūksta - generatoriai nesugeba pagaminti reikiamo kiekio. Ir tikrai, kam ją eikvoti, jei tuo metu gali ilsėtis pavėsyje su gera knyga ar nardyti po įstabias vandenų gelmes.
„Jei jums svarbu gėlas vanduo ar nuolat veikiančios elektros lemputės, į Gili salas nevažiuokite, - įspėja vietos informacijos centrai. - Tai paprasta vieta, ir tokių pasaulyje vis mažėja."



Žuvų rojus
Šviežios žuvys - kiekvieno prie jūros įsikūrusio restorano pasididžiavimas. Populiariausios: jūrų karosai, barakudos, tunai ir kalmarai. Aišku, gausite ir šviežių krevečių, ir lašišų, ir įvairių baltų žuvų, ir austrių - šių pristatoma į salas iš aplinkinių Indonezijos salų, kartais net Australijos ar Prancūzijos. Kavinukės ir restoranai, įsikūrę šalia uosto, rytiniame salos krante, kas vakarą gundo vakarienėmis iš šviežių jūrų gėrybių. Kainos įvairios, nelygu, kokią vietą pasirinksite: paprastą kavinę ar įdomiai įrengtą restoraną.

Prabangių restoranų, įsikūrusių privačių vilų ir viešbučių teritorijose, valgiaraščiai - kvapą gniaužiantys. Patiekalai sukurti kviestinių virtuvės meistrų iš viso pasaulio, siūloma įvairių retų vyno rūšių, įdomių kokteilių. Čia galite sutikti Azijos pramogų industrijos garsenybių, ištrūkusių pailsėti nuo civilizacijos. Stebina vilų dizainas, SPA paslaugų, grožio procedūrų kokybė ir įvairovė. Senus, pigių kelionių laikus Gili salose primena tik tai, kad čia veikia vienintelis bankomatas - šalia penkių žvaigždučių viešbučio „Villa Ombak".

Aukštakulniais apsiavusios prabangių vilų viešnios ir auksiniais laikrodžiais pasipuošę svečiai vakare nevengia išeiti iš savo teritorijų ir įsilieti į minią. Saloje tikrai dominuoja demokratiška atmosfera. Vieną vakarą, mindami dviračiais į vietą, iš kurios atsiveria gražiausi saulėlydžiai, aplenkėme minią įvairių tautybių ir socialinio statuso žmonių: su aukštakulniais, šlepetėmis, vakarinėmis suknelėmis ir tiesiog šortais. Susėdę ant uolų ir medinių suolų, jie tyliai stebėjo nuostabų saulėlydį ir gurkšnojo čia pat pardavinėjamą vietinį alų.


Saulei nusileidus, minia patraukė į vietos kavinukes ir restoranus. Užsukite į „Villa Ombak" ar jaukų, smagų restoranėlį „Scallywags" - šio interjeras primena „Art cafe" pasaulio sostinėse. Maistas - iš organiškai paruoštų produktų. „Ryoshi" siūlomi švieži sušiai ir sašimiai - prie žemų Nippon stiliaus stalų, „Cafe Wayan" stebina nuostabia organiška duona, puikiais Balio ir Azijos virtuvės patiekalais. Jeigu norite tikro indonezietiško patiekalo, užsisakykite „Soto Ayam" - vištienos ir makaronų sriubos su daržovėmis bei prieskoniais - arba vištienos ar krevečių satay - tai yra šašlykas su žemės riešutų padažu. Kokteilį išgerkite lounge bare „Horizontal". Tai šiuolaikinė moderni vieta, kurioje dažniausiai skamba gera muzika.
Savaitę be akiai įprastų prekybos centrų, vienodų kavinių, greito maisto restoranų, gatvių triukšmo pailsėjau kaip niekada gerai. Labiausiai Gili salose man patiko tyla - dėl jos verta čia sugrįžti.

Tik faktai:
Saloje Gili Trawangan gyvena apie 700 žmonių. Klimatas - sausas tropinis. Lietaus sezonas trunka nuo lapkričio iki balandžio. Populiariausia čia ilsėtis gruodį, sausį, liepą ir rugpjūtį.

Salos tinklalapyje www.gili-paradise.com - visa keliautojams reikiama informacija. Į klausimus tinklalapio atstovai atsako per 24 valandas.

Nepamirškite pasiimti daugiau grynųjų: bankomatas ne visada priima bankų korteles, be to, jomis galima atsiskaityti ne visuose restoranuose.

Jeigu ieškote įdomių vietos suvenyrų, apsilankykite turgelyje prie uosto. Nepamirškite derėtis.

Įdomaus, bet nepigaus dizaino daiktų galima įsigyti parduotuvėlėje „Innuendo". Šios savininkė drabužių dizainerė siūlo vietos kultūros įkvėptų puikios kokybės daiktų. Suknelė gali kainuoti daugiau nei 600 litų.

Paplūdimio kavinėse ir baruose siūloma žolės ir paslaptingų „grybų gėrimų", tačiau būkite atsargūs. Nepamirškite, kad esate Indonezijoje, kur už narkotinių medžiagų platinimą ir vartojimą gresia mirties bausmė.

Pasiimkite vaistinėlę: salose nėra ligoninės, tik maža poliklinika. Būtinai įsidėkite kremų nuo saulės ir priemonių nuo uodų.

Salos religija - islamas, todėl pamirškite apie deginimąsi be maudymosi kostiumėlių. Nenustebkite, jei rytais pažadins iš mečečių aidintys garsiakalbiai, kviečiantys tikinčiuosius melstis.

1 Indonezijos rupija yra 0, 00011 JAV dolerio.


Nuotraukos - autorės