Kelias į Ankorą
Trečiadienis, 2009 gegužės 06 d.Prieš tūkstantį metų galinga Khmerų imperija pastatė įspūdingiausias pasaulyje Ankoro šventyklas. Prieš 32 metus žiaurūs raudonieji khmerai išžudė milijonus tautiečių ir sunaikino daugybę meno kūrinių. Kambodža stengiasi pamiršti skausmą ir atgaivinti prarastą didybę. Kol kas tai atrodo ironiškai: ant kiekvieno kampo jums pasiūlys balioną su šventyklos simboliu ar alaus „Angkor", o režimui tarnavęs vietinis maloniai palydės į žudynių vietas.
„Gyveni Pietryčių Azijoje, o niekada nebuvai Kambodžoje? Ten būtina nuvažiuoti", - Saigone man dažnai priekaištaudavo draugai. Kambodžos šventyklų regionas ir dabar, praėjus tūkstančiui metų, yra vienas įspūdingiausių ir gražiausių pasaulyje. O sostinė Pnompenis garsėja puikiais restoranais ir kolonijinio miesto dvasia. Čia susirenka žmonės iš viso pasaulio, ramiais vakarais kavinėse jie rūko cigarus. Tose kavinėse per karą žurnalistai pranešinėdavo žinias iš fronto. Vadinamieji "tuk-tukai" (triračiai taksi) siuva pirmyn atgal siaurais skersgatviais, gatvėse kvepia masažo salonų aliejumi ir lauko kavinėse verdama kario sriuba. Romantiška, ar ne?
Neoficialus simbolis
Su draugu Davidu automobiliu nuvykome iš Saigono į Chau Doką, miestą netoli Vietnamo ir Kambodžos sienos, prie Mekongo upės. Po šešių valandų kelionės kateriu pasiekėme Pnompenį.
Kirsdami sieną upe, pajutome, kaip pasikeitė vaizdai. Iki tol žaliavusius laukus ir juose triūsiančius žmones pakeitė apleisti brūzgynai, kartais pasirodydavo vienišos žvejų valtys. Rantyti Kambodžos pasienio punkto stogai priminė Tailandą: šios šalys per tūkstantmetę bendrų karų ir valstybės istoriją viena iš kitos perėmė nemažai tradicijų ir papročių. Khmerai, kaip ir tajai, sveikindamiesi suglaudžia delnus ir truputį palinksta į priekį. Tiesa, nesakykite vietiniams, kad jų papročiai primena tajų, nes labai įširs. Šios dvi tautos iki šiol nesutaria.
Išlipusi į krantą dar nespėju atsitokėti, o į mane jau tiesiasi rankų miškas. Pasigirsta klyksmas: „Lady, lady, taksi, tuk-tuk, lady, buy, one dollar" („Ponia, taksi, tuk-tukas, ponia, pirk, vienas doleris"). Panašių prašymų girdėsime visą kelionę...
Pirmieji sostinės gyventojai, kuriuos sutikome išėję į miestą, - plačiai besišypsantys, kaip apelsinai ryškūs budistų vienuoliai. Mat vienas gatvelės, kurioje įsikūręs mūsų viešbutis, namas priklauso vienuolynui. Vienuoliai mielai pozuoja norintiesiems ir atsako klausiantiesiems. Pasak jų, bendravimas lavina anglų kalbą, o mandagumas yra dorybė. Ne visi vienuoliai savo gyvenimą aukoja Budos mokymui. Neturtingų tėvų vaikams kartais tai - vienintelė galimybė palikti skurdžius namus ir, įsikūrus vienuolyne, ieškoti savo kelio.
Kambodžoje gyvena apie 60 tūkst. budistų vienuolių, jie jau tapo neoficialiu šalies simboliu.
Kruvina istorija
Ramios, smilkalais kvepiančios gatvės gale - prancūzų orientalistinė mokykla. Čia kalėjo garsus to laiko kultūros ir švietimo veikėjas prancūzas Francois Bizot (areštuotas 1975-aisiais, kai raudonieji khmerai užėmė Pnompenį). Savo skaudžią patirtį jis aprašė knygoje „Vartai" („Le Portail").
Raudonųjų khmerų lyderis Pol Potas (arba „Brolis Nr. 1"), užsimojęs paversti Kambodžos visuomenę valstiečių kolektyvu, kuriame nebūtų klasinio suskirstymo, pinigų, knygų, mokyklų, ligoninių, išžudė apie 80 procentų inteligentijos. 1975-uosius jis paskelbė nuliniais metais. Likę gyvi khmerai turėjo sunkiai dirbti, mirdavo iš bado arba žudė patys. Per tą laikotarpį šalis neteko maždaug dviejų milijonų gyventojų. Šiandien Kambodžoje gyvena apie 14 milijonų žmonių.
Pol Potas prieš devynerius metus mirė sava mirtimi, ne kalėjimo vienutėje. Tautos didvyriu jį laikantys žmonės gedi iki šiol.
„Buvau kokių septynerių, kai man davė šautuvą ir liepė šaudyti. Tada aš nieko nesupratau", - turistams pasakoja raudoniesiems khmerams tarnavęs gidas. Dabar jis dirba Pnompenio muziejuje „Tuol Sleng". Anksčiau čia buvo kalėjimas, kuriame raudonieji khmerai kankino savo aukas. Ši šiurpi vieta ir joje rasti vaizdiniai dokumentai - tikrai ne silpnų nervų žmonėms.
Kambodžoje sutikti lietuviai pasakojo apie Pnompenio priemiestyje įsikūrusią šaudyklą. Jos kavinėje keliautojams atnešė valgiaraštį, kuriame buvo nurodyti granatų ir šautuvų tipai. Neva: „Nori pasijusti raudonuoju khmeru? Jokių problemų! Pirk ir... pirmyn!"
Už 30 kalašnikovo šovinių prašoma 30 JAV dolerių (apie 80 Lt). Granatų rinkinys kainuoja 200 JAV dolerių (apie 520 Lt). Čia rengiamos ir bulių žudynės. Už lauko esančiame miške slepiamos ryžių pievos. Jose dirbančius valstiečius kartais kliudo atsitiktinės kulkos...
Tokios pramogos turistų žinynuose plačiai nereklamuojamos, tačiau jos egzistuoja. Jei norite prostitutės, narkotikų, ginklų ar meno kūrinių, - Kambodžos juodoji rinka dirba visą parą. Kaip laikrodis. O informaciją suteiks taksistai arba "tuk-tukų" vairuotojai.
Stebuklinga šventykla
Į karalių rūmus traukia minios turistų. Monarchija Kambodžoje atkurta po 1990-ųjų, kai karalius Sihanoukas grįžo iš tremties Kinijoje. Jo sūnus Narodomas Sihamoni paveldėjo sostą ir dabar yra Kambodžos karalystės karalius. Beje, jis ilgai gyveno Čekijoje, tad puikiai kalba čekiškai. Karalių šeima mylima ir gerbiama, mat khmerai valdovus prilygina dievams.
Karalius ir jo pavaldiniai iki šiol gyvena rūmuose, todėl turistams leidžiama lankyti tik Sidabrinę šventyklą (ši labai panaši į Tailando karalių rūmuose esančią Smaragdinio Budos šventyklą) ir dar keletą aplinkinių pastatų.
Pol Poto režimo laikotarpiu šios šventyklos sugriauta apie 60 procentų. Iki galo ji nesunaikinta, matyt, todėl, kad norėta pademonstruoti, kaip režimas didžiuojasi khmerų protėvių palikimu. Šventyklos grindys sudėliotos iš sidabrinių plokščių, kurių kiekviena sveria po kilogramą, o Auksinis Buda papuoštas 9584 deimantais. Kambarys dekoruotas reljefais ir aukso, sidabro, deimantų kaukėmis. Tikrai labai įspūdinga!
Malonumų oazės
Grįžome į Sisowath Quay krantinę. Pavargusios kojos prašėsi masažo. Kabinetą, kur teikiamos tokios paslaugos, radome čia pat. Tinklas „Island Massage" - vienas pigesnių, tačiau tikrai gana geras. Paslaugios merginos ilgai ir švelniai masažavo pavargusias pėdas, rankas ir nugarą. Už valandos palaimą sumokėjome 6 JAV dolerius (apie 16 Lt).
Krantinės kolonijinio stiliaus architektūra ir tradiciniai khmerų pastatai puikiai dera. Pasirinkome garsiąją kavinę "FCC". Atviros terasos, iš vienos pusės - puikūs vaizdai į karalių rūmus, iš kitos - Mekongo upė, įvairus ir lengvas maistas (salotos kainuoja nuo 6 JAV dolerių). Ar gali būti geriau?
Vėliau nusprendėme aplankyti užsieniečių mėgstamą naktinį klubą „Pontoon". "Tuk-tuko" vairuotojui sumokėjome dolerį už kelionę ir po kelių minučių jau lipome į laivą. Baras įrengtas salės viduryje, pakampėse pristatyta minkštų suolų. Švelni žibintų šviesa, rami muzika ir šalia tekanti upė kuria romantišką nuotaiką.
Visai kitokį gaudesį aptikome kitame populiariame Pnompenio klube „The Heart of Darkness". Tiesa, iš pradžių pamanėme, kad ne ten pataikėme. Buvo labai tylu, šokių aikštelėje sukosi tik keli gėjai. Tačiau po vidurnakčio pasijutome kaip ryžių puode. Turistus meistriškai viliojo gražuolės, „D&G" užrašais žvilgėjo verslo ryklių vaikučiai (jie pasilinksminti atvežti prabangiais visureigiais).
Naktiniame klube pirmą kartą pamačiau vietos turtuolių, kuriems 5 JAV dolerius kainuojantis kokteilis nėra per brangus. Beje, naktį ypač išryškėja Pnompenio žmonių socialinė nelygybė. Už kelių apšviestų gatvių tvyrojo aklina tamsa, čia, įsisukę į skudurus, miegojo benamiai. Tie patys, kurie gatvėse pardavinėja atvirukus ar plastmasinius akinius...
Tiesiog būtina užsukti į prancūzų statytą art deco stiliaus grožybę - Centrinį turgų (Psar Thmei). Jame brangiau nei aplinkiniuose, bet vietiniai labai giria čia parduodamų daiktų kokybę. Nieko nepirkau, todėl negaliu pasakyti, ar tai tiesa. O štai Rusų turguje (Psar Toul Tom Pong) - tikrai pigu. Nežinau, kodėl jis taip vadinamas, bet prekių pasiūla čia tikrai įspūdinga: nuo įvairaus dydžio Ankoro karalių galvų iki naujausių kino filmų DVD. Kadaise šioje vietoje buvo galima nusipirkti ir kelis kilogramus marihuanos, o dabar už gerą kainą gausite aukso, sidabro, bronzos, nefrito, garso ir vaizdo technikos, meno dirbinių, antikvaro, prieskonių. Už 7 JAV dolerius (apie 18 Lt) įsigijau gražų sidabrinį žiedą su žydru akmeniu. Tradiciniai khmerų šalikai iš „kramtytos" medvilnės krama kainuoja tik dolerį. Derėkitės drąsiai, nors pardavėjai labai užsispyrę.
Tiems, kurie mėgsta žuvis, patarčiau paragauti patiekalą amoc - tai su kokosų pienu, kariu, aitriaisiais pipirais ir cintrinžole virta žuvis, patiekiama bananų lapuose. Neįmantri, bet skani tradicinė sriuba su žuvimi, ananasais ir prieskoniais samlor machou banle. Beje, khmerų virtuvė nėra aštri. Populiariausi prieskoniai - citrinžolė, mėtos ir kalendra.
Siūlau užsukti ir į specialias kavines, kuriose dirba gatvės vaikai. Pavyzdžiui, „Romdeng". Čia ruošiami įvairių Kambodžos provincijų valgiai. Patys nuspręsite, kurios maistas skaniausias, ir padėsite mažyliams, norintiems pakeisti savo gyvenimą.
Alus - populiarus gėrimas. Pigiausias - vietinis „Angkor" ir Laoso (mažas buteliukas kainuoja dolerį). Vietinis vynas dažniausiai gaminamas iš ryžių arba palmių cukraus, kartais pagardinamas imbieru, jo stiprumas - 8 procentai. Palmių vynas - rūgščiai saldus (butelio kaina - apie 8 Lt). Įdomus ir jų vietinis 40 procentų stiprumo brendis, šis gaminamas iš ryžių, yra ir kavos ar imbiero skonio. 50 gramų kaina - 2 JAV doleriai (apie 5 Lt).
Numalšinę alkį, nepalikite dubenėlyje V forma sudėtų valgymo lazdelių, nes khmerams tai - mirties ženklas, todėl labai juos nuliūdinsite.
Vartai į meno lobynus
Daugeliui turistų Pnompenis tėra trumpa stotelė pakeliui į Siem Reapą, miestą „prieškambarį" į didingąsias šventyklas. Sausakimšu kateriu kirtome didžiausią Pietryčių Azijoje Tonle Sapo ežerą. Mus pasitiko smėlio ir purvo krūvos, kažkodėl vadinamos prieplauka, ir gausybė "tuk-tukų.
Džiunglėmis apaugusias šventyklas ir senąją imperijos sostinę Ankorą XIX amžiuje aptiko prancūzų archeologai. Nuo Siem Reapo iki didžiausios šventyklos Ankor Vato - tik šeši kilometrai. Turistai čia plūsta būriais. Ir ne tik savo akimis pamatyti senųjų khmerų palikimo, bet ir pailsėti puikiai įrengtuose SPA namuose, pasidžiaugti viešbučių teikiama ramybe.
1920 metais Siem Reape atidarytame „Grand Hotel d‘Angkor" gyveno aktorius Charlie Chaplinas, o kavą gėrė ir Jackie Kennedy. Per karą ši vieta buvo apleista, bet nuo 1990-ųjų gyvenimas jame vėl pradėjo kunkuliuoti.
Ankoro šventykloms skyrėme tris dienas. Už 40 JAV dolerių (apie 104 Lt) nusipirkome pasą-bilietą ir per valandą atvykome į Bayoną, vieną paslaptingiausių šventyklų pasaulyje. 215 milžiniškų galvų ant 54 gotiškų bokštų žvelgia į keturias puses. Jų šypsenos tokios pat mįslingos kaip Leonardo da Vinci Mon Lizos.
Stebina ir Ankoro simboliu tapusi Ta Prohmo šventykla. Tūkstantmetės sienos išraizgytos šokančiomis pusiau deivėmis Apsaromis, apvytomis medžių šaknimis. Būtent šioje šventykloje filmuotos juostos „Kapų plėšikė Lara Kroft" scenos. Vietos vaikai už dolerį mielai parodys medį, nuo kurio gėles skynė Kambodžos numylėtinė aktorė Angelina Jolie. Ji, įsivaikinusi berniuką iš Kambodžos, tapo šios tautos pasididžiavimu.
Pagaliau nusprendėme leistis giliau į Ankoro džiungles, Kbal Speano vietovę, esančią 50 kilometrų nuo miesto. „Tūkstančio lingų (senovės indų dievybės Šivos simbolis - aut. past.) upė" - taip dar vadinama ši vieta. 1,5 kilometro lipome į kalną per milžiniškus akmenų luitus, kol priėjome krintantį kaip krioklys upelį. Skaidrus vanduo vos dengia šimtus upės dugne išraižytų lingų simbolių. Vaizdas - mistiškas!
Į visų šventyklų šventyklą Ankor Vatą verta užsukti likus kelioms valandoms iki saulėlydžio. Užkopę siaurais laiptais į pastato viršų, stebėjome švelniai saulės spindulių glamonėjamus senuosius šventyklų kuorus. Šis nepaprastas vaizdas trumpą akimirką privertė pamiršti blogį, kurį teko išgyventi šiai Pietryčių Azijos šaliai.
Patarimai turistams:
* Kambodža ribojasi su Vietnamu, Tailandu ir Laosu.
* Jeigu sumanėte pakeliauti po Kambodžą, žinokite, kad kai kurios zonos yra pavojingos ir net užminuotos. Būtinai išsiaiškinkite tai!
* Keisti dolerių į vietos valiutą rielius neverta. Doleris (4000 rielių) priimamas visur.
* Neduokite vaikams pinigų ir nieko iš jų nepirkite. Lengvai gaunamas uždarbis skatina juos likti gatvėse, o ten klesti prostitucija ir narkomanija. Jei norite padėti, geriau paaukokite organizacijoms, kurios jais rūpinasi, pavyzdžiui, www.childsafe-cambodia.org
* Turėkite kantrybės ir nešaukite ant jūsų nesuprantančių khmerų. Taip nieko nepešite, išskyrus patyčias už nugaros. Pyktį jie vadina „prarasti veidą".
* Siem Reape pamatę užrašą „Happy Pizza", būkite atsargūs. Labai „specifinė" pica kepama su narkotinių žolių įdaru.
* Prieš kelionę būtinai perskaitykite informacinius gidus. Rekomenduoju „Lonely Planet" (prieš važiuojant) ir „Asia Life Phnom Penh" (jau nuvykus). Ten rasite adresus ir visą reikiamą informaciją.
No comments:
Post a Comment